Grįžk


Šiais laikais galime sutikti begales žmonių, kurie iki gyvo kaulo yra užknisti kasdienybės. Tokie žmonės bando ją kuo ryškiau, įvairesnėmis spalvomis nuspalvinti. Vieni eina į naktinius klubus, antri į sporto klubus (tikėdamiesi, kad ten įgaus amžiną jaunystę ir sveikatą) , treti ieško religijų, manydami, kad rado gyvenimo „grindis“ , dar kiti išsigelbėjimo ieško darbe ar karjeroje, ir galiausiai, tie, kurie nori rasti tikrojo gyvenimo skonį. Tuos pirmus sieja iš pažiūros nepanašus, tačiau vienas ir tas pats tikslas – rasti kažkokį siauro pobūdžio užsiėmimą, kuris atitrauktų dėmesį nuo organizmo poreikių, prašymų.. grįžti. Paklausite, kur grįžti? Juk mes esame čia, esame savo namuose, miestuose. Juk darbai kaip ir nudirbti, vaikai paimti iš darželių, šaldytuvai pilnutėliai, na, nebent liguistas potraukis traukia į darbovietę…

Kaip bebūtų keista, tie, kurie nori išeiti iš visuomenės (t.y. dabartinės), ir grįžti į ekologišką, natūralų gyvenimo būdą, yra įvairiai apšaukiami: aborigenais, laukiniais, atsilikėliais.. „Tu turi gyventi taip, kaip gyvena tavo gimdytojai, draugai, giminės, likęs pasaulis. Tu turi atsiversti į kuo labiau civilizuotą gyvenimo būdą, nes taip yra „gerai“ , taip sako Motina Kultūra.“ Tavo civilizuotas gyvenimas: jokios harmonijos su gamta, masiniai išnykimai, žudymai, savo gyvenimo nekentimas, nes egzistenciją palaikai darbu, o tas darbas tiesiogiai padeda naikinti pasaulį, miražai, tuštybės, ir kuo jos didesnės, tuo didesnė jų kaina. Štai čia tai tikra civilizuota jėga! O grįžti į necivilizuotą gyvenimą reiškia gyventi balanse su tais be galo „kvailais laukiniais“,  kurie vis dar gyvena, gyventi tarp gyvūnų (tarp tokių kaip tu). Sąrašą galima tęsti, bet žodžių reikšmės nepasikeis į teigiamas. Su tokiais ketinimais žmogaus yra išsižadama: laikui bėgant giminės ir giminingieji jį pamiršta, priklijuodami jam „bomžo“ etiketę.

Dar blogiau būna, kai asmuo nebaigia aukštesniosios mokyklos ar dar kažkokios „lavinimo“ institucijos. Tada reikalai pakrypsta ypač tragiška linkme: individo įvaizdžio kartelė nuleidžiama sulig žemėm. Pažvelkime į asmenybės vystymąsi mūsų kultūrinėje globalioje terpėje iš šalies. Gimsta vaikas. Nėra ko norėti, tačiau ir čia: nenatūralumas. Ir čia be skatinamųjų neišsiverčiama. Pinigų, prekių grįstoje ekonomikoje tai –  priimtina. Kam gi tiek vargo? Juk konvejeris laukia, dar vienas auksarankis gimė. Reikia greičiau „forminti“. Toliau – vaiko socialinimas. Taip, atspėjote, tai – darželis. Vietoj to, kad tėvai pastoviai būtų su vaikeliu ir mokintų jį TIKRŲ žinių ir įgūdžių, jie jį veda į galvos gydyklą. O veda į darželį tam, kad patys „užsidirbtų“. Tačiau, stiprus paradoksas. Tėvai grįžta iš darbo.. ogi nelaimingi! Kažkaip ir vaikas nelabai nori eiti į fermą.. Be abejo, jie neanalizuoja ir nenori analizuoti priežasčių: kodėl mano didžiausia kasdienybės dalis apgaubta kažkokiu keistu nenoru? Ar taip ir visiems būna, kai galiausiai yra įsėdama į mūsų kultūrinį laivą? Jeigu aš jaučiu atgrasų nepasitenkinimą realybe, kuri yra kuriama mūsų civilizacijos, gal iš tiesų kažkas ne taip? Regis, kad taip. Tai joks ne maištas, tai – dėsnis.

Tačiau, tik kai kažkas pradeda užčiuopti virbo galą ir ieškoti alternatyvų, išeičių, kultūrinė programa staiga blokuoja pamatus verčiančias mintis. O jei dar tas užuomazgas papasakoji „artimiems“, gali sulaukti vizito pas psichologą, mat mąstymas labai jau pasidarė „nesveikas“ ir „nekultūringas“.

Kai pradedi kalbėti ir užsiminti apie kitokio gyvenimo įprasminimo alternatyvas, pašnekovas su putom išveblena: „O tai ką tu darysi?! Ką tu valgysi? Galiausiai, kaip tu gyvensi??“.. Atsakymas paprastas: gyvensiu. Gyvensiu, bent stengsiuosi įprasminti tą gyvenimo būdą, kurį įprasmino mano gentainiai. Kokia čia gali būt gėda? Kodėl manai, kad kitaip neįmanoma gyventi? Kodėl manai, kad vienintelis teisingas gyvenimo būdas – civilizacijoje?  Vienintelis maistas – iš parduotuvių? Vieninteliai rūbai – iš siuvyklų? Vienintelis menas – iš meno kapinių – galerijų? O kur tie seni, bendri vakarai, kai kaimas ar gentis susirinkdavo ir dalindavosi dienos įspūdžiais, bendra šiluma visiems, gyvenimo patirtimi? Ir tai nebuvo prievolė ar rašytas įstatymas, tai vėl gi – dėsningumas. Mes tai iškeitėme į komercinius pramogų klubus. Jau daug tūkstančių metų, kaip neturime bendros, stiprios šeimos, giminės, genties…

O meilė? Kokia ji? Mūsų gyvenime, meilė yra sąlyginė. Mylime tada, kai „gražu“, nemylime kai „purvina“, draugas – kai gauna gerą pažymį, kai prastą – eilinis vaikėzas. Meilę padarėme kažkuo aukščiau už liūdesį, pyktį ir sukūrėme prarają tarp šių sąvokų , atskirdami, kad meilė – ne instinktas, o kažkokia prievarta. Mes ne tik, kad sugriovėme fizinį gamtos balansą, bet ir pradėjome skirstyti jausmus (greičiau, instinktus) į gerus ir blogus. Mūsų mąstymo horizontai baigiasi ties mokykla, treniruotėm, darbu. Mums atrodo, kad kitaip neįmanoma. O taip atrodo, nes nuo galvos iki kojų, tiek protiškai, tiek fiziškai esame šios kultūrinės programos vergai. Žmonės labai dažnai užkimba už įvairių ideologijų, santvarkų, tikėdamiesi padaryti „tvarką“ ir laukti geresnės rytdienos. Labai gaila, tačiau tos pilnų tomų lentynos neišgelbės pasaulio: tose dogmose kalbama vien tik apie žmogų, tik apie problemas, liečiantį tik jį. O tai reiškia harmonijos nebuvimą, o kai jos nėra, pasaulis, kaip vientisas organizmas, negali klestėti.

Mes neturime vizijos. Štai ko mums reikia. Kol dar nevėlu, mes turim pradėti ją brandinti ir įprasminti.

Martynas J.

Įrašyta kategorijoj Uncategorized. 13 Comments »

Užmušk bebrą – išgelbėk medį

Seniai tarp ekologų klajoja sarkastiškas juokelis “užmušk bebrą – išgelbėk medį“. Juk medeliai yra gėris, o sunaikinę medelio griaužėją – bebrą, išsaugosime medelį. Žinoma, čia klaikus juokas ir niekada nedarykite to nepasitarę su vaistininku! Tačiau įdomu kas galėjo sukurti tokį juokelį. Na, o šiandien pristatau naują žaliojo jumoro atvejį “nukirsk medį – išgelbėk stirną“. Šio juokelio sukūrimo pėdsakai veda į LR aplinkos ministeriją ir Generalinę miškų urėdiją.

Šiandien aplinkos ministerija išplatino pranešimą spaudai apie Generalinės miškų urėdijos iniciatyvą kirsti drebules ir blindes vardan to, kad būtų “išgelbėtos“ stirnos, briedžiai ir kiti kanopiniai žvėrys nuo bado miške.

Primenu apie analogišką aplinkos apsaugos agentūros bandymą išgelbėti žuvis. Man kelia susirūpinimą klausimas kodėl turime Lietuvoje “gelbėti“ žuvis kai jų niekas negelbėja plačiuose Rusijos taigos ir Kanados šiaurės plotuose. Analogiškas susirūpinimas kyla išgirdus raginimus Lietuvoje gelbėti kanopinius žvėris, paukščius. Kodėl ten – Rusijos ir Kanados platybėse niekas negelbėja gyvūnų, o čia mes esame priversti juos gelbėti? Kodėl ten gamta viską pati padaro, o čia mes turime kažkokią apgailėtiną, nusilpusią gamtą, kuri pati nebesugeba susitvarkyti su savo augintiniais. Ir žinoma – kas kaltas, kad Lietuvoje tokia silpna gamta, kad reikia dėti pastangas ir gelbėti laukinius gyvūnus. Ir kaip padaryti, kad pas mus gamta vėl būtų stipri ir sugebėtų savimi pasirūpinti. Na, kad mums nereikėtų vargti, jei galėtume nevargti?

Ekspertai įspėja, kad negalima maitinti laukinių gyvūnų. Laukiniai gyvūnai patys sugeba susirasti sau maisto. Jeigu žmonės duoda jiems maisto, tai jie pripranta gauti jo iš žmonių ir praranda įgūdžius jo susirasti patys. Būtent todėl kai pašeriame vasarą gulbes, jos pripranta prie žmogaus ir tikisi iš jo maisto žiemą. Jos neišskrenda, nes tikisi maisto iš žmogaus. Todėl per žiemos speigus turime kasdien nešti prijaukintoms gulbėms lesalo ir dar blogiau – kasdien po kelis kartus kapoti storą ledą, kad jos turėtų kur paplaukioti, atplėšti jas prilipusias prie ledo iki kraujo ir vežti į gyvūnų prieglaudas, slaugyti.

Būtent todėl, kad komercinė žūklė ir žuvivaisa sunaikino natūralias žuvų populiacijas ir jų atsparumą žiemos šalčiams, dabar turime purkšti deguonį su brangiais aparatais po ledu, kad žuvys neuždustų.

Ir būtent dėl medžioklės ir miškininkų darbo mes esame priversti gelbėti kanopinius ir kitus žvėris miškuose. Natūraliuose miškuose to daryti nereikia. Žvėrys prasimaitina patys. Kodėl? Todėl, kad laukiniai žvėrys, turi visus išgyvenimo įgūdžius, kokių tik jiems reikia. Jie juos gauna iš gamtos. O pas mus medžiotojų ir miškininkų veikla skatina prarasti tuos įgūdžius. Maža to, medžiotojai ne tik pripratina žvėris prie maisto tiekimo, bet dar ir dirbtinai reguliuoja populiaciją. Laukinėje gamtoje išmiršta tik silpniausi, o likę stipriausi sugeba išgyventi bet kokią žiemą. Pas mus medžiotojai iššaudo ir stipriausius. Likę silpni žvėrys nebesugeba išgyventi, todėl paskui reikia juos šerti, dirbti, ėdžias kalti, prižiūrėti, “gelbėti“.

Raginčiau užsiimti ne pasėkmių likvidavimu, o priežasčių šalinimu. Nieko nedarykime vasarą, tai nieko nereikės daryti ir žiemą.

Laimis Žmuida, Mindaugo Survilos nuotrauka.

———

Pridedu minėtą aplinkos ministerijos pranešimą spaudai.

Miškininkai kviečia globoti laukinę gyvūniją

Šią žiemą daugelyje šalies rajonų jau susidarė gana stora (kai kur – apledėjusi) sniego danga, pabloginusi ne tik smulkiosios faunos, bet ir kanopinių žvėrių (ypač stirnų) mitybos ir žiemojimo sąlygas.

Dėl to, Generalinė miškų urėdija raštu įpareigojo valstybės įmonių miškų urėdijų vadovus organizuoti drebulių ir blindžių kirtimą elninių žvėrių mitybos sąlygų pagerinimui miškuose, kuriuose nevykdomi planiniai lapuočių medžių kirtimai.

Daugelis miško kelių tapo sunkiai išvažiuojamais, todėl miškų urėdijos paprašytos sudaryti galimybę medžioklės plotų naudotojams, jauniesiems miško bičiuliams ir kitiems gamtos mylėtojams gabenti jų sukauptus pašarus į žvėrių šėryklas (organizuojant miško vidaus kelių ir kvartalinių linijų valymą) bei numatyti laukinės gyvūnijos globos priemones galimo “baltojo bado“ atveju, teikti informaciją apie laukinės gyvūnijos globą žiniasklaidai.

Laukinės gyvūnijos globos klausimus miškų urėdijos įpareigotos spręsti glaudžiai bendradarbiaujant su rajonų savivaldybėmis, aplinkos apsaugos agentūromis, medžiotojų visuomeninėmis organizacijomis, mokyklomis.

Laukiniams gyvūnams sunkiu metu suaktyvėja ir brakonieriai, todėl bendromis pastangomis bus siekiama išgyvendinti ir šį gėdingą mūsų visuomenei reiškinį.

Aplinkos ministerijos informacija

Įrašyta kategorijoj Uncategorized. 4 Comments »

Kaip Aplinkos apsaugos agentūra žuvytes gelbėjo


Žiema. Labai šalta. Prie eketės sėdi žvejys su išsipūtusiu skruostu. Prieina žmogus ir užjaučiamai klausia:
– Skauda dantį?
– Ne, atitirpinu sliekus.

Anksčiau žiemų Lietuvoje būta žymiai šaltesnių. Užšaldavo ne tik ežerai ir upės, bet netgi Baltijos jūra. Ir ledas laikydavosi ilgiau. Tačiau ateidavo pavasaris ir gamta vėl sužydėdavo. Gamta tūkstančius metų taip gyvena be niekieno pagalbos – sveika, tvirta ir amžina.

Todėl labai keista kai XXI a. žmogus susiruošia į pagalbą gamtai. Nuo ko ją gelbėti? Nuo savęs pačios?

Kalbu konkrečiai apie vieną Aplinkos apsaugos agentūros sumanymą. Kadangi šiemet ledukas aptraukė visus vandens telkinius, tai šios agentūros darbuotojai sugalvojo gelbėti žuvis.

Gamtos paradoksas – tūkstančius metų žuvys išgyvendavo po ledu žymiai ilgesnes žiemas ir štai staiga XXI a. jos to padaryti nebesugeba. Reikalingas dirbtinis kvėpavimas.

Šiemet Aplinkos apsaugos agentūra ragina visus žvejus nepatingėti – gręžti daugiau skylių ir jas prižiūrėti. Jei žvejai negręš skylių, “per kelias dienas visas ežeras gali mirti, ir, prasidėjus tikram dusimui, ką nors padaryti net ir naudojant tokias brangias gelbėjimo priemones kaip vandens siurbliai, kompresoriai ar deguonies pūtimas bus žymiai sunkiau.“

Tikėkimės, kad žvejai susipras ir išgelbės žuvis, nes kitokiu atveju Aplinkos apsaugos agentūra pati stos į kovą su ekologine nelaime ir panaudos brangiai kainuojančius vandens siurblius, kompresorius ir deguonies pūtimą.

Su Aplinkos apsaugos agentūra nepasiginčysi. Ten dirba šios srities specialistai, profesionalai, ekspertai. Jeigu jie nusprendė, kad reikia į ežerą po ledu purkšti deguonį, tai reiškia reikia taip ir padaryti. Kitaip nebeturėsime žuvų.

Gaila tik vieno dalyko, kad tokios agentūros neįsteigtos plačioje Rusijos taigoje ar Kanados šiaurėje. Juk ten milijonai ežerų ir upių užšalę ir niekas nepapurškia deguonies žuvytėms…

O gal ir gerai, kad niekas ten nepurškia deguonies ir skylių lede nedaro? Juk jei pažiūrėsime į aplinką pas mus ir ten kur žmogaus rankos nepalietė, tai pamatysime, kad nepaliesta gamta yra kažkokia geresnė, gražesnė, sveikesnė… O čia pas mus, kur ja taip rūpinamasi, ji kažkokia nesveika, trapi…

Gal vis gi tas darbas ir investicijos į kompresorius ir vandens siurblius yra bereikalingi? Gi tiek darbo įdedam, lėšų, skyles grežiam, o rezultatą gauname blogesnį.

Tai gal be reikalo vargstame?

Laimis Žmuida

Pridedu Aplinkos apsaugos agentūros pranešimą spaudai:

Skaityti pilną įrašą »

Įrašyta kategorijoj Uncategorized. 2 Comments »

Darbšti kaip bitė (arba kaip tapti nemirtingu)


Darbšti kaip bitė – sako liaudis. Teisingai sako. Bet pažiūrėkime ką liaudis nutyli taip sakydama.

Bitės darbininkės gyvenimo trukmė svyruoja nuo 1 mėnesio iki 8 mėnesių. Šiaip fiziologiškai jos galėtų gyventi ir ilgiau, bet, deja, ateina darbymetis, pasiunčiantis myriop maždaug 30 000 bičių gyvybių kas mėnesį. Maždaug tiek bičių yra viename avilyje.

Visą laiką kol darbymetis pjauna bites darbininkes, bičių motinėlė avilyje deda kiaušinius, iš kurių gimsta vėl naujos bitutės. Todėl po mėnesio išmirus visoms 30 000 bičių, jų vietoje jau būna atsiradę naujos 30 000 bičių. Ir taip kas mėnesį. O mums atrodo, kad tai tas pats avilys ir tos pačios bitės.

Čia kaip su žmogaus ląstelėmis. Žmogus tas pats, o ląstelės organizme pasikeičia visos naujomis kas 7 metai. Bitė darbininkė vasarą gyvena tik maždaug mėnesį laiko. Priklausomai nuo darbo kiekio. Jei darbo daugiau, tai miršta greičiau. Bitė darbininkė miršta darbo metu. Mirties priežastis – nuo darbo susidėvėję sparneliai.

Labai įdomu, kiek išgyventų bitė, jei nedirbtų? Na, pavyzdžiui, bičių motina išgyvena iki 5 metų. Tiek galėtų išgyventi ir visos bitės, jei tūnotų avilyje ir neskraidytų į darbą.

Bitės darbininkės, kurios iš kiaušinėlių atsiranda rugpjūčio mėnesį, gyvena ilgiau nei pavasarinės ar vasaros pradžios bitės. Taip yra todėl, kad rugpjūtį baigiasi darbymetis. Jos susispiečia į kamuolį ir tūno jame visą žiemą. Ir nemiršta. Aštuonis mėnesius išgyvena. Išgyventų ir ilgiau, jei nereikėtų dirbti, bet, deja, su pavasariu pražysta pirmosios gėlės. Paskraido bitutės, padirba ir “viso gero, mielas pasauli, sparnai jau sudilo…“

Darbas yra universalus reiškinys. Jis žudo ne tik bites, bet visus dirbančius gyvius. Žmogui darbas tiek pat žalingas.

Norite gyventi 8 kartus ilgiau? Dirbkite mažiau. Norite gyventi amžinai – nedirbkite visiškai. 🙂

Įrašyta kategorijoj Uncategorized. 3 Comments »

Nenoriu, bet reikia, arba Kelias į degradaciją


Ar jums pažįstamas pojūtis, kai kažko labai nesinori daryti, bet reikia – ir jūs tai darote? Jeigu tuo užsiimate kiekvieną dieną, vadinasi, jūs degraduojate.

Norvegų mokslininkai pareiškė, kad jam neįdomų darbą tliekančio individo smegenys veikia autopiloto režimu, todėl žmogus palaipsniui kvailėja. Ilgainiui netgi paprasta nauja užduotis jam tampa sunki.

Tyrimo metu nustatyta, kad neįdomų darbą dirbančio žmogaus smegenys tolydžio ima veikti ekonomiškiau – jos deda mažiau pastangų, kad atliktų tą patį veiksmą. Be to, suaktyvėja kita smegenų dalis – ta, kuri paprastai aktyvizuojasi poilsio metu.

Kas to išmokė?

Apsidairykite: kiek daug žmonių kasdien į darbą eina tik todėl, kad “reikia“, ir daro ne tai, kas jiems įdomu, o tai, ką, jų šventu įsitikinimu, privalo (dėl pinigų, dėl vyro/žmonos, vaikų, viršininkų).

Kodėl jie save laužo? Kas ir kaip juos išdresavo tai daryti?

Nesunku atsekti savęs prievartavimo mokyklą…

1. Nenoriu eiti į darželį. Reikia!

2. Nenoriu eiti į mokyklą. Reikia!

4. Nenoriu mokytis algebros. Reikia!

5. Nenoriu mokytis muzikos. Reikia!

6. Nenoriu… Reikia!

Lygiuot! Ramiai! Žengte marš! Reikia!

REIKIA eiti į darbą, nes

REIKIA mokėti kreditą, nes

REIKIA užauginti vaikus, kuriems

REIKIA eiti į darželį, paskui

REIKIA į mokyklą…

REIKIA į institutą, kad

išmoktų, jog REIKIA eiti darbą…

Ir taip toliau. Ratas sukasi.

Kas svarbiau?..

Nuo pat vaikystės mūsų NORIU būdavo užbraukiama REIKIA. Tad nenuostabu, kad gebėjimas norėti atrofavosi, ir mes nebežinome, ko norime. Mes nebemokame norėti. Nenutuokiame, ko norėti.

Viena iš svarbiausių priežasčių, kodėl žmogui gyvenime nesiseka, kodėl jis jaučiasi nelaimingas, yra ta, kad jis nesupranta, ko nori.

Kai vergus paleisdavo į laisvę, daugelis jų nežinodavo, ką su ja veikti, ir likdavo pas savo šeimininkus.

Lygiai taip pat daugelis iš mūsų eina į nemėgstamus darbus todėl, kad nežino, ką, be šito, dar galima daryti. Žmonės, išdresuoti daryti, ką REIKIA, ir nežinantys, ko NORI, nedaug kuo skiriasi nuo vergų.

Reanimuokite NORIU

Jau seniai įrodyta: jeigu kurioje nors srityje norite pasiekti meistriškumo, turite pirmiausiai mėgti tą sritį.

Būtent todėl taip svarbu reanimuoti savo NORIU.

Yra du “išblaivinantys“ klausimai, kurie padeda aiškiai suvokti, ar jūs darote tai, kas jums įdomu, ar prievartaujate save ir degraduojate.

1. Ar darytumėte tai, ką darote dabar, jeigu turėtumėte 1 000 000 000 dolerių?

2. Ar darytumėte tai, ką darote dabar, jeigu už tai negautumėte pinigų?

Niekam ne paslaptis, kad daugybė žmonių dirba savo darbą tik dėl pinigų. Vadinasi, – dėl REIKIA.

Jie yra įsitikinę, kad REIKIA, arba kasdienis savęs prievartavimas, yra vienintelis variantas, kaip galima gyventi.

Parengė Vilma Skiotienė

Likusią straipsnio dalį skaitykite “Vakarų eksprese“ arba tiesiog spustelėję ant šios nuorodos.

Įrašyta kategorijoj Uncategorized. 12 Comments »

Kaip atsiranda ir kaip dingsta krizės


Mokslininkai pagaliau išsiaiškino kaip atsiranda ir dėl ko kyla finansinės krizės. Čia spausdiname nepriklausomų mokslininkų tarptautinių tyrimų
rezultatus, kurie jau ilgokai klaidžioja internete. Štai kokia tyrimų argumentacija:

Buvo vienas miestelis, kuriame daugelis buvo prasiskolinę vieni kitiems, ir dėl to jame buvo krizė, nes niekas neturėjo pinigų.

Į miestuką atvažiavo turtingas turistas. Užsukęs į miestelio viešbutį jis savininkui kaip užstatą padavė 100 dolerių banknotą ir pasakė einąs išsirinkti kambario.

Laimingas viešbučio savininkas, nė nelaukdamas svečio sprendimo, tekinas nulėkė pas mėsininką atiduoti seną skolą.

Mėsininkas – irgi padorus žmogus – net nenusišluostęs rankų nuturseno pas ūkininką, kuriam prasiskolinęs už gyvulius.

Ūkininkas, nedelsęs nė sekundės, nuskuodė į parduotuvę – ten seniai susikaupusi šeimos skola už įvairiausias prekes.

Pralinksmėjęs krautuvininkas, pasisukęs į vitriną, apžiūrinėjo seniai matytą banknotą, ar jame matyti vandens ženklai, kai staiga pastebi gatve pėdinančią miestelio paleistuvę, kuri jam neseniai davė “skolon“. Tad atsidusęs vyras išeina laukan ir pašaukęs merginą grąžina jai skolą.

Ši, pasirodo, irgi turi įsipareigojimų – už kambarius veišbutyje, kur vedžiojasi klientus, seniai nemokėta. Tad paėmusi šimtinę mergužėlė pasuko į viešbutį ir jo savininkui įteikė banknotą, kurį vyras ką tik laikė savo rankose.

Tuo metu laiptais nusileidžia turtingasis turistas. Kambarį jis jau išsirinko, bet viską sumaišė netikėtas “mobiliako“ skambutis – dėl krizės susijaukę verslo reikalai privertė keisti planus ir skubiai grįžti namo. Tad turistas iš sutrikusio viešbučio savininko paima užstatu paliktą šimtinę ir išvažiuoja.

Niekas negavo nė cento, bet visas miestas gyvena be skolų ir į ateitį žvelgia su optimizmu! 🙂 Krizės neliko.

Išvados: kai nėr darbo, tai reikia ir nedirbti į skolą, nes atsiranda pavojus ne tik prisidirbti, bet ir visą miestelį į finansinę krizę nuvaryti.

Įrašyta kategorijoj Uncategorized. 2 Comments »

Tebūna pašlovintas lėtas gyvenimas!

Pavargote dirbti viršvalandžius? Žmona arba vyras nepatenkinti, kad skiriate per mažai dėmesio? Vaikas pamiršo, kas yra vakaro pasaka? Draugai su Jumis susitinka tik internete? Nieko nespėjate, nors poilsio Jums reikia kaip niekada? Nesuprantate, kodėl esate toks suirzęs?

Lėtumo išmintis

Stabtelkite. Įkvėpkite. Dar ne pasaulio pabaiga. Jums nieko baisaus nenutiko. Išskyrus vieną dalyką. Jūs PERNELYG VISUR SKUBATE. Pamenate, kaip liaudis sakydavo? Skubos darbą… Skuba tik… Išmintingi žodžiai.

Bet ką daryti? Ar yra vaistas nuo skubėjimo? Žinoma. Netikite? Jis net nemokamas ir tikrai padeda. Tai – LĖTUMAS. Sulėtinkite savo gyvenimo tempą, tiksliau, nuraminkite pernelyg įsiaudrinusį protą, tvirtinantį Jums, kad visada bus „juo greičiau, juo geriau“. Tai – ne tiesa. Devynis kartus pamatuok, dešimtą – kirpk, sakydavo žmonės, ir būdavo šimtąkart teisūs.

Mūsų amžius – greičio, skubos epocha. Tačiau Jūs privalote rasti pusiausvyrą tarp greičio ir lėtumo. Išmokite gyventi taip, kad visur suspėtumėte, ir dar liktų laiko. Kad tai įmanoma, prieš tūkstančius metų jau tvirtino Kinijos, Indijos, Persijos išminčiai. Dabar tai mums primena itin pasaulyje paklausios knygos „Garbė Lėtumui“ autorius, žymus kanadiečių žurnalistas ir rašytojas CARLAS HONORÉ. Į apie 30 kalbų išversta knyga jau daug kam atvėrė akis.

Tai nėra dar vienas slaptas mokymas. Lėtumo filosofija glūdi kiekviename iš mūsų, o knygos autorius tiesiog parodo, kaip mums tai atskleisti. Atsiverskite ir ramiai skaitykite. Svarbiausia – darykite tai… Lėtai…

“Netgi Lietuvai reikia Lėtumo judėjimo“

Su Carlu Honoré susipažinau 2008-ųjų liepos 13-ąją, kai internete netyčia aptikau jo tinklalapį, parašiau laišką ir gavau atsakymą. Rašytojo, kalbančio apie gyvenimo tempo sumažinimą ir jo naudą, mintys pasirodė labai patrauklios. Ėmėme susirašinėti, netrukus gimė mintis Lietuvoje išleisti pirmąją jo knygą – 2004 metais pasirodžiusį bestselerį „Garbė lėtumui. Pasaulinis judėjimas meta iššūkį greičio kultui“. C. Honoré interviu Lietuvos ir užsienio lietuvių spaudoje aiškino lėtumo filosofijos privalumus. Tiesa, jis jau buvo lankęsis Lietuvoje 2006-ųjų rugsėjį, tačiau tuomet Lėtumo judėjimo įkūrėjas paskaitą „Kaip pasiekti geresnių rezultatų darbe ir asmeniniame gyvenime lėtinant gyvenimo tempą“ skaitė gana uždarai auditorijai ir lėtumo idėjos mažai ką pasiekė.

Dabar su šia į apie 30 kalbų išversta įstabia knyga gali susipažinti bet kuris lietuviškai skaitantis žmogus. Mano galva, lietuviams lėtumo filosofija turėtų būti itin priimtina. Lietuvoje puikias tradicijas turi ekologiški turgeliai, kaimiškas maistas nėra egzotika (kaip daugelyje Vakarų valstybių), o ir lietuviai nėra patys didžiausi darboholikai. Vis dėlto mums pasimokyti yra ko. Pavyzdžiui, to, kad skubėjimas keliuose – pati didžiausia blogybė, nusinešanti daugybę gyvybių ir neduodanti nieko teigiamo. Skubėjimas – paviršutiniškumo draugas. Skubėdami praleidžiame gražiausias gyvenimo akimirkas nepastebėtas. C. Honoré iš esmės neišrado nieko naujo, tačiau jo atradimas buvo genialiai paprastas: lėtumo kelias yra teisingiausias, sveikiausias, ramiausias, taikingiausias kelias. Nesupraskime, jog autorius moko mus tingėti ir nieko neveikiant tik mėgautis maistu, pramogomis. Jokiu būdu.

Lėtumo filosofija – tai būdas surasti harmoniją tarp greito kasdienio pasaulio, kuriame privalome nedelsti dirbdami savo darbą, skubėdami padėti kitam žmogui ir to pasaulio, kuris – amžinas, ir kurio saulėtekiai bei saulėlydžiai gali trukti tiek ilgai, kiek mes panorėsime. Gyvybės eliksyro paieškos – tai bandymas surasti vidinę ramybę, kurią, pasak Carlo, vakarietiškam žmogui puikiai padeda suteikti seniai išbandyti Rytų pasaulio mokymai: joga, meditacija, cigunas. Išmokę nusiraminti, sustabdę nereikalingų minčių tėkmę, pailsėję geriau dirbsime, daugiau pasieksime.

„Netgi Lietuvai reikia Lėtumo judėjimo“, – sako C. Honoré, susipažinęs su mūsų senovinėmis tradicijomis, kurios mokė gyventi neskubant (prisiminkime kad ir patarlių lobyną, kuriame skuba tik neišmintingieji).

Lietuviškasis vertimas adaptuotas skaitytojui, kuris jau sutiko Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį, t. y. ši knyga pasirodo praėjus net penkeriems metams nuo originalo išleidimo. Turint galvoje, kad „Garbė lėtumui“ rašyta 2002–2003 metais, kai kurios knygoje pateiktos jau pasenusios interneto nuorodos atnaujintos, pateikti Lietuvoje rečiau vartojamų terminų paaiškinimai, mažiau žinomų kultūros, mokslo ir visuomenės veikėjų pristatymai. Kai kas lietuvių skaitytojui knygoje kels nuostabą, kai kas bus jau pažįstama. Tačiau neabejoju, kad šiai knygai abejingų neliks, nes jos tikslas – dvasiškai ir fiziškai sveikesnė visuomenė, neskubanti susinaikinti pavojų pilname pasaulyje.

Be abejo, škotų kilmės C. Honoré nėra pranašas, aiškiaregys ar Mesijas. Jis – Kanadoje augęs žurnalistas, išmaišęs visą Europą ir Pietų Ameriką, publikavęsis didžiausiuose pasaulio laikraščiuose. Dabar C. Honoré su žmona ir dviem vaikais gyvena ramiame Londono rajone, kuris dėl jaunų šeimų gausos pramintas „Vystyklų slėniu“. Savo sukurtoje lėtumo filosofijoje C. Honoré nusprendė paneigti populiarų šūkį „gyvenk greitai, mirk jaunas ir palik gražiai atrodantį lavoną“.

XIX a. pabaigoje Anglijoje veikė „Naujojo gyvenimo brolija“, kuriai priklausė filosofas Thomas Davidsonas, poetai Edwardas Carpenteris ir Johnas Davidsonas, seksologas Havelockas Ellisas ir kiti. Jų tikslas buvo „tobulo charakterio ugdymas“. Tačiau vos dešimtmetį gyvavusi brolija nepasiekė savo tikslo pakeisti visuomenę.

Judėjimų, pasisakiusių prieš industrinę revoliuciją, kovojusių už ekologiją, religijų vienybę bei vegetarizmą, buvo ir yra ne vienas. Vis dėlto didžiausią „lėtumo revoliuciją“ sukėlė 2004 m. pasirodžiusi C. Honoré knyga, išpopuliarinusi „lėtumo judėjimą“ („Slow Movement“). Lietuvoje jo idėjas propaguoja Vilniaus Zen centro abatas, žurnalistas, lektorius Rytis Juozapavičius.

C. Honoré tikslas – parodyti, kaip svarbu sustoti, rasti savo kelią, padėti skubantiems tėvams auginti vaikus, nes šiandien stresas, kurį dažnai sukelia darboholizmas, tampa daugelio mirčių priežastimi. Skubėjimas negarantuoja geros gyvenimo kokybės. C. Honoré neaukština tinginystės (kaip tai darė Ivano Gončarovo romano veikėjas Oblomovas). Jis siūlo kontroliuoti savo darbą, suvokti aiškius gyvenimo tikslus ir individualiai pasirinkti spartą.

„Lėtumo judėjimo“ pradžia susijusi su protestu prieš „McDonald’s“ restorano atidarymą vienoje gražiausių Romos vietų – Piazza di Spagna. Beje, „McDonald’s“ imperija yra didžiausia fast food (greitojo maisto) kompanija pasaulyje. Vos atsiradęs, „lėtumo judėjimas“ įgijo daugybę prijaučiančiųjų ir išsiskaidė į daug atšakų. Vienas pagrindinių „lėtumo judėjimo“ ideologų – norvegas Geiras Berthelsenas, 1999 m. „nukalęs“ terminą „lėta kelionė“ ir įkūręs „Pasaulio lėtumo institutą“. Jo dėka buvo sukurta „Lėtosios planetos“ vizija.

Dar vienas norvegas – filosofijos profesorius Guttormas Fløistadas – išleido kelis filosofinius veikalus apie lėtumą. Esminės jų idėjos tokios: „Vienintelis tikras dalykas yra tai, kad viskas keičiasi (čia akivaizdi budizmo įtaka). Pokyčių greitis didėja. Jei norite spėti, paskubėkite. Lėtumas – šių dienų žinia. Tai – artumo, meilės, rūpesčio poreikiai. Jie patenkinami lėtumu. Kad atsinaujintume, pasikeistume, turime iš naujo atrasti lėtumą, refleksiją, buvimą kartu.“

Negyvenkime “fast forward“ režimu

„Gyventi „fast forward“ režimu – tas pats, kas negyventi išvis. Būtent todėl pradėjau tyrinėti, kokios galimybės palėtinti savo gyvenimo tempą“, – prisimena C. Honoré.

Rašytojas drąsiai kalba apie Lėtąją revoliuciją. „Pažvelkite į pasaulį, koks jis yra šiandien. Žinoma, kad sukurtume tobulos lyčių lygybės pasaulį, reikia daugiau laiko, tačiau šiuolaikinės moteris net negali įsivaizduoti, koks apribotas buvo jų močiučių pasaulis. Žiūriu į savo seserį ir senelę ir stebiuosi – jas skiria tik dvi kartos, tačiau pokyčiai – akivaizdūs.

Panašiai yra ir su žaliųjų judėjimu: prieš trisdešimt metų jis buvo niekinamas kaip hipių ir valkatų „žaisliukas“, tačiau dabar jis – pačioje politikos viršūnėje, ir žmonės nori pokyčių aplinkosaugoje. Dabar turime viską sudėti į vieną vietą, kad prasidėtų Lėtoji revoliucija. Manau, kad Lėtumo judėjimas šiuo metu yra tame pačiame taške, kuriame feminizmas ir žaliųjų judėjimas buvo prieš 30–40 metų.

Mes nepakeisime pasaulio, nepadarysime jo lėtu kitais metais. Tam prireiks laiko. Paradoksas – Lėtoji revoliucija bus lėta… Bet aš tikiu, kad ji įvyks. Tik pažvelkite į nuorodas tinklalapyje http://www.slowplanet.com. Kai pirmąsyk „Google“ paieškoje surinkau frazę „slow movement“ prieš šešerius metus, negavau jokio atsakymo. Dabar internete – maždaug 17,6 milijono tinklalapių vien anglų kalba, susijusių su Lėtumo judėjimu.

Lėtasis pasaulis būtų humaniškesnis, malonesnis ir ekologiškesnis. Manau, jame būtų kur kas mažiau agresijos ir karų. Ir daug mažiau nelaimingų žmonių. Mes taip pat jaustumėmės mažiau vieniši ir labiau susiję tarpusavyje prasmingais saitais realiame pasaulyje, o ne kokiame nors „Twitter“.

Skubėkime lėtai!

Mindaugas Peleckis, rašytojas, vertėjas, žurnalistas.

Carl Honoré. Garbė Lėtumui. – Vilnius: Vaga, 2009

Įrašyta kategorijoj Uncategorized. 2 Comments »