Bendrabedarbiaukime!


Ėjome su Tadu į banką ir aš nutariau pajuokauti:
– Tadai, išsitrauk pistoletą, grobsime pinigus.
– Ai, geriau įėję pasakykime, kad mano kuprinėje yra bomba, tai nereikės nė rankų iš kišenės išsitraukti.

Štai toks tas Tadas Lomanas. Aš jam sakau: “Labai originalus esi. Rašyk knygą. Visi skaitys.“ Jis man atsako: “O kam man rašyti? Reikia gyventi taip, kad kiti apie mane knygas rašytų. Kam man pačiam vargt?“

Na, ką gi, teks man rašyt.

Stoviu aš virtuvėje. Kepu bulvytes su grybukais. Oi oi oi, kaip skanu. Anksčiau kepdavau su džiaugsmu ir strykinėdavau pats virtuvėje kaip bulvytės keptuvėje, bet dabar vis kepu ir džiaugsmo nebėr. Išgyvenu pasaulinės neteisybės jausmą. Kurių galų aš turiu čia pusvalandį stovėti, kartoti tuos pačius nusibodusius melancholiškus veiksmus, kai tuo metu tas pats Tadas nieko nedaro!

Šiaip aš padaryčiau, man nesunku. Ir iki šiol padarydavau. Bet dabar, kai žinau, kad kažkur kitame Lietuvos gale sėdi Tadas ir nieko nedaro, tai ir aš negaliu ramiai nieko daryt.

Tadas nekepa. Ir neverda. Jis žaliavalgis. Valgo tik termiškai neapdorotą maistą. Prieš keletą metų jis ieškojo buto Vilniuje. Bet ieškomo buto niekaip negalėjo rasti, nes visi jie tradiciškai – su virtuvėmis!!! O jis nekepa ir neverda. Jam virtuvė nereikalinga. O be virtuvės neparduoda! Įsivaizduojate koks pas mus pasaulis? Nėra butų be virtuvių.

Ir ne tik čia problema. Visas mūsų pasaulis orientuotas taip, kad reikėtų dirbti. Virtuvė, vonia, tualetas. Jau keturi skaitliukai stovi. Du karšto vandens ir du šalto. Laiptinėje ar prie namo stovi dar ir elektros skaitliukas. Pas kažką dar stovi dujų skaitliukas. Šildymo skaitliukas. Ir kiekvienas skaičiukas reiškia džiaulį, t.y. nudirbtą darbo jėgos vienetą.

Per visą savo gyvenimą mokykloje išmokau tik vieną formulę – džiaulis yra atvirkščiai proporcingas džiaugsmui.

Tadas išsikraustė į sodybą užmiestyje ir pas jį skaitliukų žymiai sumažėjo. Yra tik elektros skaitliukas, bet kambarį apšviečianti 19 vatų taupioji lemputė skaitliuko nepasuka. Taigi, įstačius į formulę gaunasi – nulis džiaulių ir +/- begalybė džiaugsmo. Matematikai susiklosčiusį atvejį pavadintų neapibrėžtumu, čiabuviai vilniečiai – bezpredelu.

Tačiau Tadas, nors ir atsisakė didžiosios dalies skaitliukų, bet vis dar moka už šį tą. Neatspėsite už ką. Pasirodo – už poilsį. Įsijungia jis kompiuteriuką, žaidimukų pažaisti. O kompiuteriukas, tai ne taupioji lemputė. Jis skaitliuką pasuka. Na ir susimauk tu ant tokio dalyko!

O pasirodo – poilsio ir pramogų industrija yra viena didžiausių industrijų, kurias žmogus yra kada besugalvojęs. Ši sritis darbo ir pinigų apimtimis nusileidžia tik karo pramonei. Beje, reikia neužmiršti pabrėžti, kad 90 procentų karo pramonės biudžeto sudaro lėšos skirtos kariuomenei išlaikyti taikos metu, t.y. poilsio fazei ir tik 10 procentų “suvalgo“ realūs karo veiksmai.

Iš esmės civilizuotas pasaulis surėdytas taip, kad dirbame tik tam, kad pailsėtume. Nuo ko pailsėtume? Nuo to paties darbo.

Net ir visiškai nedirbantys žmonės, tokie kaip Tadas privalo skirti šiek tiek laiko “pailsėjimui“. O kam jam ilsėtis, jei jis nedirba? O tam, kad aplinkui visi dirba tiek, kad ir kitiems (nedirbantiems) užtenka. Kitaip tariant, pabandyk pabūti prie burzgiančio traktoriaus, konvejerio ar benzopjūklo nieko nedarydamas. Net ir nieko neveikdamas pavargsi.

Todėl Tado tikslas, toks pat kaip ir mano – pa(ne)daryti taip, kad ir aplinkiniai nedirbtų. Kad neturėtų kaimynai skaitliukų, nemokėtų mokesčių, nereikėtų pinigų, tai ir į darbą eiti nereikėtų. Štai ir sėdėtų visi kartu. Arba dar geriau – gulėtų.

Esu girdėjęs apie tokią laimingą gyvenvietę. Nuvažiavo misijonierius ten ir stebisi:
– Tai jūs negeriat?
– Ne.
– Ir nerūkot?
– Ne.
– Ir narkotikų nevartojat?
– Ne. Nevartojam.
– Tai kaip jūs atsipalaiduojate?
– O mes neįsitempiame…

P. S. Taigi, kviečiame bendrabedarbiauti! Kad pasaulis būtų gražesnis. Nes tik tingėjimas padaro žmones laimingus.

Reklama
Įrašyta kategorijoj Uncategorized. 23 Comments »

23 atsakymai to “Bendrabedarbiaukime!”

  1. Gabi Says:

    O, kaip man tai patinka 🙂

  2. Antanas Says:

    Šiame blog’e turėtų atsirast nedarbo kodeksas.

  3. PinkCity Says:

    Iš džiaugsmo skaitant tokius įrašus mano rankos savaime ploja katučių (nors turėtų ilsėtis), valio!

  4. Algimantas Says:

    Kur facebook like mygtukas, tingiu komentarą rašyti 😉

  5. Pankas Says:

    O ką daryt, jei pasieki tokią stadiją, kai tingėti tingisi?

  6. linceblince Says:

    bendradarbiaukime 😉 xixixixi 🙂

  7. Slapyvardis Says:

    Žinot kas labai tingi, tik žaidžia ir nieko nedirba? – mano šuo. Spėju jis labai labai laimingas, nors įrodyt negaliu.
    Pagalvoju, ar pats norėčiau tapti šuniuku, ir nieko nedirbti.., ne, ačiū, gal kitą kartą. Pasaulis toks gražus beigi įdomus, o jį pažinti aš galiu tik būdamas žmogaus skuroj.

    Pamenu skaičiau vienoj Hakslio knygoj apie laimę – rašė jis kad laimė taigi yra siaubingai nuobodu ir neįdomu. Būti laimingam – anot Hakslio tereiškia egzistuoti, bet negyventi – nepatirti stiprių emocijų. Nes tam kad labai karštai mylėti – turi būt pasiruošęs ir stipriai kentėti netekęs savo meilės. Taigi norėdamas būt laimingas, turi saugotis stiprių emocijų, karštų patyrimų. Turi gyvent gyvenimą drungnai – tingiai. Bet argi tai gyvenimas – tai viso labo egzistencija – mirtis.

    Todėl tingėjimo filosofija man visų pirma yra mirties filosofija.

    Beje, ir žaliavalgiai turi virtuves – tik tie netingūs – mėgstantys eksperimentuoti su įvairiausiais receptais, ir nepamirštantys palepinti savo skonių receptorių vis naujais produktais. Žinia jų virtuvės paprastesnės, bet ką veikt jie turi. O tingiam žmogui nereik nė buto gi – užtektų ir šešių lentų.

    • tingiu Says:

      Oi, Slapyvardi, jūs visiškai neteisingai supratote tai, kas rašoma. Tingėjimas apie kurį jūs kalbate ir apie kurį kalba Huxley tikrai yra žudantis, nes tokiu atveju žmogus apkerpėja ir miršta. Bet aš čia kalbu visai apie kitą tingėjimo rūšį. Na ir kas, kad pavadinimas toks pat? Visai kitas procesas!

      Štai aš guliu savo žemėje ir nieko neveikiu. Ar tai iš karto reiškia, kad aš miręs? Ne! Aš kaip tik gyvenu tikrą gyvenimą. Emocijų čia netrūksta. Guliu, paukščiai čiulba, vabaliukai ropinėja, ir džiaugsmas, ir pažinimas, ir visi kiti žmogiškieji poreikiai patenkinami. Einu va mišku, iššoka šernas, ot tai emocijų. Ir tas pats gulėjimas pas mane labai aktyvus. Aktyviai gulint pasaulis labai fainas. O darbe jūs nieko to nematote, nepatiriate. Sėdite prie kompo ar dėžes nešiojate, ar toletus valote. Nu koks ten gyvenimas? Gyvas lavonas, ne kitaip. 🙂

      Pabandykit pagulėt, gal prašviesės samonė. Tik neapkerpėkit. Gulėkit taisyklingai, pagal tingėjimo filosofijos principus, o ne pagal Huxley. 😛

      • Zorba Says:

        gyvendamas toli nuo darbo, nuo civilizacijos, turiu atsisakyti daugelio man patinkanciu dalyku, tokiu kaip savaitgaliai vilniaus klubuose, pasimatymai su merginomis ir t.t. guleti ant savo zemes, stebeti issokusi serna, vabaliukus su pauksciukais, gali ir beja daro tie, kurie nieko daugiau negali, ta prasme neturi pinigu – nes kas belieka? geriau rinktis gyventi pagal Kazantaki – zorbiska gyvenima! suprasciau jei buciau pensisninkas(nors ir tai dar pagalvociau), tuomet galbut taip. bet dabar, kada aplinkuj tiek daug zaviu paneliu… nu jau ne…))

        o siaip netgi dirbant darba gali buti tikras zorba the greek. tereikia siek tiek demesio skirti tam ka darai. siek tiek atidumo, koncentracijos. tada kiekviena nunesta deze, kiekvienas isvalytas tualetas nebus tuscias reikalas, bet atvirksciai, meditatyvus aktas! pasirinikimas mumyse paciuose, tereikia buti budriam, nemiegoti, nepraleisti momento.

        Huxley turbut is musu visu labiausiai gyveno intensyvu gyvenima. visos jo patirtys ir is to kilusios knygos daug apie tai pasakoja. visi eksperimetai su LSD, visos vizijos ir haliucinacijos, visa chemija ir is to isplaukiantys pasauliai, vaizdziai aprasyti, kantriai ir ilgai dirbant…)) zodziu, kaip sake Xuxley savo paskutine gyvenimo minute – do it!…))

      • Nerijus Says:

        Gera tema 🙂

        Huxley vs Laimis, GOGOGO, tik be Meskalino nesiartinti 😉

        O jei rimtai, tai man šioj tingėjimo filosofijoj trūksta “kuriančio žmogaus“ išaukštinimo. Atseit jei jau kuri, tai nebetingi? Esi nelaimingas?

        Man kuriantis žmogus tai labai gražus. Tik nemaišykit jo su sistemai nugarą lenkiančiu vergu. Ne, kuriantis laisva valia, kažką gražaus, naujo, naudingo kitiems.
        Dar gražus žmogus – nebijantis įsimylėti, susižavėti, o po to galbūt skaudžiai nusivilti, nudegti. Tingint kaip suprantu reiktų saugotis nuo tokių galimai žalingų emocijų?

        Šiaip tai būtų gerai kad pats apibrėžtum, kuo konkrečiai skiriasi aktyvus gulėjimas nuo pasyvaus? Vien vidiniu nusiteikimu?

        • tingiu Says:

          Taip taip, kuriantis žmogus tinka tingėjimo filosofijai, tik dirbantis netinka. Būtent šią perskyrą ir stengiuosi išryškinti visuose savo rašiniuose. Bandau parodyti kuo skiriasi darbas nuo kūrybos. Tinginys nėra visiškas kelmas. Jis veikia. Aktyviai veikia. Bet tos jo veiklos darbu nepavadinsi. Čia, kaip sakė Heideggeris, susiduriame su sąvokų aiškinimu. Viena kelias yra visiškai naują savoką naudoti tingėjimo filosofijos objektams apibrėžti arba kitas kelias – vartoti tą patį terminą “darbas“, “laisvė“, bet suteikiant jai kitokią prasmę. Taigi prašom žiūrėti kontekste. Manau ten turėtumėt rasti ir kuriantį žmogų. 😉

  8. benas Says:

    Super straipsnis!:DD

  9. Lina Says:

    Bendradarbiaukime!
    O žaliavalgystė ir bute įmanoma, tik gamtoje ji daug skanesnė ir išlaidų mažiau 🙂

  10. vaidotas Says:

    nu pala, kas cia per naujiena, kad 19watu lempute nepasuka skaitliuko?
    o rubus jis skalbia pats? ar tingi ir ideda i skalbykle? jinai normaliai pasuka skaitliuka?
    o indus plauna pats? ar zaliavalgis neturi indu?
    o prausiasi? vandeni is kur ima? moket nereik? o kad moket uzsidirbt nereik?

  11. a Says:

    Noriu atsakyti Vaidotui, nes dažnai būnu pas Tadą.
    Jis gyvena sodyboje savo jau kelerius metus.
    Rūbus jis skalbia savo rankomis pirtelėje, tad skalbyklės nėra ir jam nereikia. Indų beveik neturi, nes toks žaliavalgis valgo dažniausiai tiesiai ką nusiskina, arba šiaip ką turi ir graužia ką nors: riešutus etc. Taigi plauti beveik nieko nereikia, o kiek reikia, tai žiupsnelį vandens ir viskas. Vandenį ima iš šulinio ir mokėti nereikia. Taigi buičiai užsidirbti nereikia 🙂 Mažinam poreikius – mažėja išlaidos. Tiesiogiai.

  12. vaidotas Says:

    na, seniau zmones ir gyveno be elektros be ispustu poreikiu. irgi rubus rankom skalbe. tai kad tai padaryti moterys eidavo prie upes. buriu. ilgam. kazkaip neatrodo, kad tai lengva ir paprasta… gal kol vienas ir nedaug rubu. bet kai šeima….
    beje, ir ta pacia sodyba, kur galima butu gyvent neislaudaujant, kad nusipirkti reik nemazai pavargt. bepigu, jei seneliai/tevai paliko…

  13. gaiva Says:

    Niujorke, skaičiau, jau buvo butų be virtuvių, nes ten visi linke valgyti restoranuose arba eidami pakeliui nusipirkę…o kur dar tas kvaišas , bet plintantis kaip užkrečiama liga kokia, įprotis gerti kava einant iš A į B ? ir koks jos skonis iš kartoninio puodo ?? ir už tai dar pinigus moka ???
    Žaliavalgiavimas gal ir neblogai, bet ką jis žiemą daro ? Šaknis kasa? Aš tai už kulinarinius malonumus – pirma, tai kūrybingumą skatina, antra- restoranui nereikia pinigų nunešti, trečia – begaminant prisiragauju ir prisiuostau tiek, kad paskui valgyti labai mažai tesinori – ilgiau užtenka ir nestorėji…maisto atliekos į kompostą,išplautų indų vandenį – ant gėlynų(plovimas kartu ir meditacija, nereikia jai extra laiko skirti) – rezultatas paprastai gražus kaip meno kūrinys, galima nuotrauką pasilikti atminimui…į internetą įdėti galima – visi aikčios – vėl malonu…
    O bendrai tai aš su Konfucijum sutinku – daryk, ką širdis myli ir nereikės dirbti nei dienos per visą gyvenimą !

  14. vaidotas Says:

    Pasiskaičiau apie Tada Lomaną. Na, čia ne šiaip, kad kažkas vasarą atvažiavo į sodybą ir sugalvojo valgyt tik žoles, jis jau keletą metų taip gyvena… įspūdinga.

  15. lina Says:

    kaip gaila, kad nepazistu jusu Tado. pries pora meteliu mes pirkome buta be virtuves! 🙂 🙂 bet nesame zaliaedziai… todel virtuve jau isirengeme… tiek darbo idejome… kvailiai…. sugadinome toki buta! 🙂

  16. Vygintas Varnas Says:

    Jei kam pasakysi, kad nemėgsti dirbti, tai pradės kreivai žiūrėt – tam, kad kai kurie galėtų nedirbti dirba labai daug žmonių.

    Ir jei šiaip paniekoneveiktum kokius penkis metus, tada ir pajudėt ir pasportuot norėtum – o tai jau veiksmas, aišku ne priverstinis kaip darbas.

    • tingiu Says:

      Netiesa, kad tam, jog kai kurie galėtų nedirbti dirba labai daug žmonių. Juk darbą gali atlikti ne žmonės, o, pavyzdžiui, gamta. Gamta dirba už tave, o tu sau guli medžio pavėsyje ir jokie kiti žmonės dėl to nenukenčia ir dėl tavęs nedirba.


Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: