
Geram tinginiui dirba viskas: ir saulė, ir lietus, grybas ir mikrobas. Vis labiau populiarėjanti saulės energetika ragina susimąstyti apie efektyviausius tingėjimo filosofiją atitinkančius energijos šaltinius.
Dabartinė švarios energetikos mada žmonių sąmonėje sėkmingai diegia mintį, kad saulės energija mažiausiai teršia gamtą, todėl saulės baterijos ir kolektoriai (pavadinkim saulės kaupikliais) – švariausias, ekologiškiausias būdas naudotis elektra bei šiluma. Tačiau tinginiško gyvenimo praktika atskleidžia ką kita.
Visų pirma akivaizdu, kad saulės baterijos ar kolektoriai yra prabangokas dalykas. O jei nori turėti saulės energiją tokiu būdu, realiausia, jog reikės jį nusipirkti. Tam prireiks dirbti. Ir dirbti ilgokai arba daugokai. Turbūt reikės iš sodybos ar priemiesčio važinėti į miestą, dažnai ir nemažus atstumus; dirbsime, o juk kiekvienas darbas skatina kitų žmonių važinėjimą ir pinigų leidimą, tad pasaulio teršimas ne tik savo darbo pasekmėmis, bet ir kelionėmis į darbovietę, miestą ir atgal. Nepamirškim dar, kad ir tie saulės kaupikliai turėjo būti gaminami sunkiu žmonių darbu, turbūt Kinijoje ar kitoje panašioje šalyje, transportuojama tūkstančius kilometrų. Reikėjo ne tik pagaminti, o ir sukurti, suprojektuoti, nubraižyti, reikėjo daugybės mokslininkų, inžinierių, kurie taip pat sukdami galvas važinėjo visur dėl to projekto. Reikėjo idėjas paversti realybe, t.y. turėjo atsirasti fabrikai ar bent naujos fabrikų linijos, o ten jau daugybė tonų išlydytos geležies, įvairių metalų bei labai toksiškų medžiagų. Gamyboje naudojamos ne ką ekologiškesnės medžiagos bei metodai, o visi tie autoriai ir iniciatoriai taip pat juk turėjo gyventi mieste ir prisidėti prie taršos koncentruotuose miestuose. Tada beliko skristi lėktuvais į kitus žemynus ir surasti tuos žmones, kurie norės pirkti pilnus laivų konteinerius šių ekologiškų energijos šaltinių.
Tačiau visa tai tinginiškam gyvenimo būdui nelabai tinka, juk yra kur kas paprastesnis ir tobulesnis būdas surinkti saulės energiją. Pats tobuliausias žemėje saulės energijos kaupiklis yra Medis. Taip, tikras, augantis ir žaliuojantis medis. Tai labai sudėtingas ir daugiafunkcinis gamtos sukurtas mechanizmas, savarankiška biologinė mašina kaupti šilumai bei duoti papildomų produktų. Miškas – tobula ir natūrali saulės jėgainė. Pasirodo, kad medis apie 50-60 kartų efektyvesnis už dabartines žmogaus sukurtas technologijas (sukaupia tiek daugiau šilumos per metus). O kol medis auga, gamtai, žmogui ir visam pasauliui duoda naudą: augina lapus, grynina orą, suteikia puikų šešėlį karštą dieną, po miško medžiais auga daugybė uogienojų, kai kurie medžiai augina vaisius, uogas arba riešutus, žiemop atiduoda lapus ir juos gali naudoti žmogus savo gamtinės žemdirbystės daržui. Ir taip kiekvienais metais! O kai medis paseno ir nudžiūvo, galima nukirsti ir mesti į krosnį. Šilumą išgauname sparčiai ir tiek, kiek norisi tuo metu. Šilta, ir malkų nė džiovinti nereikia, jei kūrename sausuolius. Juos ir parsigabenti lengviau, ir dega šilčiau. O sausuolių arba sausų šakų kiekviename miške tiesiog apsčiai. Kai kurie girininkai net padėkotų už tai, kad prisidedate prie miško valymo.
Ramiai vaikštinėdamas po miškelį, gali susimąstyti, kiek daug visko reikia, kad gautume šilumą iš saulės aukštosiomis technologijomis: gaminti, dirbti, pirkti, vežti, eksportuoti – sujuda visa pramonė, nuo a iki z, ž. Kiek daug reikėtų malkų (t.y. išeikvoti energijos), kad turėtume vieną stebuklingą plokštę arba vamzdelius ant stogo. O tuo tarpu kažkada pasodintas medelis arba tiesiog iš numestos sėklos išaugęs, ramiai sau kontempliuodamas vėją, lietų ir saulę, ją kruopščiai renka ir auga – duoda vaisių, brandina medieną, grynina orą, yra namai paukštukui, o žmogui kartais pasėdėti pavėsyje. Atsisakius minties dirbti tam pirkiniui, įsigyti dirbtinius saulės kaupiklius, pasaulis tampa truputį labiau neskubantis, lėtesnis, atsiranda daugiau laiko sustoti – atsiranda laisvės. Taip žingsnis po žingsnio pradeda norėtis vis mažiau pirkti, vis daugiau naudotis gamtos turtais ir tiesiog būti – gyventi.
Tobulesnės saulės jėgainės už savaimiškai užsisėjantį mišką pasaulis dar neišrado. Save išsilaiko, prisižiūri – nereikia remontuoti ar prižiūrėti. Po eilės metų galima jau naudotis gausiais medžių darbo vaisiais. Taip sakydavo: pasodink medį, pastatyk namą, užaugink vaiką…
Galbūt pasodink bent tiek medžių, kiek sukūreni savo būstui ir pasaulyje oras bus nuostabus. Sudėtingų technologijų reikės vis mažiau, žmonės galės mažiau dirbti, mažiau skubėti ir būti laisvesni, sveikesni, džiugesni – ir dideli pokyčiai prasideda, kaip ilga kelionė – nuo mažų žingsnelių.
Rašinėlį parašė ir atsiuntė potencialus kaimynas Almantas R. Ačiū jam labai!
birželio 28, 2010 12:23 pm
Autorius straipsnį turbūt rašė kompiuteriu, kurį pakrovė aplink susodinta giraitė.
Kritikuot žalią elektros energiją gali tik žmogus, pasiruošęs nenaudoti absoliučiai jokios elektros energijos pats. Aš šiaip nieko prieš, bet tada reiktų išmesti internetą… Ar kas nors čia yra pasiryžęs tai padaryti???
liepos 7, 2010 12:13 pm
labai gera idėja , aš už medžių sodinimą, už ne vietoj išdygusių sodinukų persodinimą, už neėmimą iš miško sausuolių daugiau, negu tau reikia – kiti tegu paguli dar, papūva – kirminėlių, vabaliukų atsiras, paukščiams bus maisto… Viena tik nedidelė pastabėlė – žmonėms tektų gyventi truputį toliau vienam nuo kito, kad medžiu kūrenant, dūmai kaimynui akių negriaužtų…miestai tokiam projektui nelabai tiks, juos teks “išsklaidyti’…Jie iš viso, dėl amatų ir prekybos atsiradę, tai gal reiktų grįžti prie metinių mugių ar panašių laikinų susiėjimo vietų ,mainams ir kontaktams skirtų ?
spalio 5, 2010 2:57 pm
O man patiko
spalio 26, 2010 11:41 am
Jog medis yra tobuliausias tinginio saulės kolektorius, aš sutinku. Bet vis tiek jis turi trūkumų- teršimas. Turbūt reiktų dar geriau pagalvoti dėl to geriausio kolektoriaus. Gal išvis nešildyti namų? Skamba beprotiškai, ane?
Bet tai įmanoma