Kam reikalingi keliai?

- Prisėsk, anūkėle, papasakok apie savo kelionę.
- Oi, močiute, negaliu daugiau sėdėt, kelionė buvo labai ilga net užpakaliuką skauda.

Jūs sakysite – koks keistas pasaulis, ilga kelionė, o skauda ne kojas, bet užpakaliuką. Gal ji keliavo su aukštakulniais ir užpakaliuko raumenys dažnai įsitempdavo ir įsiskaudėjo? Arba ji buvo ne keliauninkė, o traukiamoji. Arklius juk irgi muša su bizūnais, kad šie greičiau eitų.

Deja, neatspėjot. Čia tiesiog buvo kalbama apie paprastų paprasčiausią kelionę. Mergina sėdo į taksi ir nuvažiavo į oro uostą, ten sėdėjo ilgai ir laukė lėktuvo, paskui skrido į Vokietiją sėdėdama ir ten vėl sėdėjo ir laukė kito lėktuvo į Indiją. Indijoje teko keliauti įvairiu transportu – lengvaisiais automobiliais, sunkvežimiais, su rikšomis, teko joti ir riedėti dviračiu, bet visą laiką, nesvarbu kokia transporto priemonė buvo pasirinkta, teko sėdėti… Atgal kelionė vėl tokia pati – sėdima.

Kelionė buvo ilga. Pusantro mėnesio. Bet paskaudo ne kojas nuo nuovargio ir ne galvą nuo įspūdžių, o užpakaliuką nuo sėdėjimo.

Štai jums ir pirmasis paradoksas – keliaujame mes sėdėdami. Ne kojomis. Keliavimui nebereikia jokių pastangų. Tiesiog sumokame vežėjui pinigus ir jis mūsų kūną (miegantį ar budrų) nuveža į sutartą vietą. Keliavimas, tai stacionarus, sėdimas užsiėmimas.

Kam reikalingi keliai?

Visą savo sąmoningą gyvenimą aš galvojau, kad keliai reikalingi keliaujantiems žmonėms ir tik visai neseniai susivokiau, kad keliai reikalingi būtent sėsliems žmonėms.

Judrioms, nomadiškoms, dinamiškoms, keliaujančioms kultūroms keliai nereikalingi. Medžiotojams yra svarbūs žvėrys. O žvėrys sutinkami miškuose. Miške kelių nėra. Medžiotojas visą dieną vaikšto, tačiau kadangi plotai dideli jis nė takelių išminti nespėja. Nesvarbu kur gyvena medžiotojai – Sibiro taigoje, tundroje ar Amazonės džiunglėse -
niekur jie kelių netiesia. Kai kurios medžiotojų kultūros gyvena “sėsliai”, kai kurios migruoja paskui migruojančius žvėris. Šiaip ar taip, tai yra keliaujančios, dinaminės kultūros.

Kitos nomadiškos kultūros yra naminių gyvulių augintojai. Nesvarbu kur jie gyvena – Mongolijos stepėse ar įvairiose aukštikalnėse – keliai jiems nereikalingi. Jie stato laikinas palapines, įgyvena erdvę pagal galimybes, nugano arealą ir keliauja toliau.

Rankiotojams keliai taip pat nereikalingi. Jų arealas didelis ir jie taip pat nespėja išminti net takelių.

Visos išvardintos kultūrų rūšys keliauja paskui savo keliaujantį maistą: medžiotojai juda paskui žvėris, piemenys – paskui gyvulius, o rankiotojai – paskui skirtingu metu užaugančius ar subrandinančius sėklą augalus.

Visoms šioms kultūroms keliai nereikalingi. Jiems reikalinga gamta. Juk žvėrys ant kelio nebūna, jie gyvena miške. Ant kelio žolė neauga, tai ir piemuo ant jo nepaganys gyvulių. Rankiotojui taip pat keliai nereikalingi, nes ant jų neauga nieko valgomo.

Tad kam gi keliai reikalingi?

Keliai reikalingi sėslioms kultūroms – žemdirbiams

Žemdirbių maistas yra nejudantis. Nors jis kaip ir nomadiškų kultūrų maistas ant kelio neauga, tačiau keliai šiai kultūrai gyvybiškai svarbūs.

Visos nomadiškos kultūros renka nedaug maisto, tačiau dažnai. Jų maistas šviežias. Ką tik surinktos uogos, sėklos, vaisiai, žolės, neseniai sumedžiota mėsa, paskerstas gyvulys, pamelžtas pienas…

Kartais kai kurie produktai konservuojami: mėsa vytinama, džiovinama, pienas paverčiamas į ilgai išsilaikančius sūrius, sėklas galima laikyti ilgai, tačiau konservavimas yra ne esminė šių kultūrų savybė, o labiau pridėtinė. Dažniausiai jie valgo šviežią maistą ir tik tam tikrais atvejais maistas konservuojamas. Be to, kadangi tai yra dažniausiai klajojančios kultūros, tai jos daug maisto pernešti negali, negali ir daug maisto sandėliuoti, todėl daug tokio maisto ir negamina.

Žemdirbių maistas yra nejudantis. Jis auga vienoje vietoje. Ir beveik visas jis užauga vasaros gale ir rudenį. Kadangi šiam maistui būdingas sezoniškumas, tai žemdirbys yra priverstas jį kaupti, sandėliuoti. Sandėliuoti laukuose negalima, nepatogu, todėl žemdirbiui reikalingi keliai, kad visą derlių jis suvežtų į sandėlius. Tad kelias reikalingas ne tam, kad keliauti, o tam, kad pervežti stacionarius dalykus.

Nebūtų žemdirbių, tai nebūtų ir kelių. Vien tik papramogauti ir pakeliauti, pasižvalgyti po svečias šalis užsimanę žmonės kelių netiestų. Jie tiesiog ten nueitų ir pasisvečiuotų, bet tiesti kelią vien tam, kad keliauti – kvailas sumanymas.

Kelias yra žemdirbio. Ir jo pagrindinė funkcija – pergabenti krovinius. Geležinkeliai, asfaltas, žvyrkeliai yra nutiesti ne keliavimui, o kroviniams. Tik vėliau sėslios kultūros pradėjo naudoti kelią keliavimui. Bet tai yra šalutinė kelio funkcija, pašalinis žemdirbystės produktas.

Jeigu paskaičiuosime kiek yra krovininių traukinių, laivų, automobilių, tai pamatysime, kad jie iš tikro daugiausiai perveža ne žmones, o krovinius.

Kelionė ar transportavimas?

Sėsliojo žmogaus kelionių net liežuvis neapsiveržia vadinti kelionėmis. Jis visą gyvenima dirba ir štai gauna porą savaitėlių pakeliauti. Ir ką jis daro? Ne, jis nepradeda eiti. Tam, kad pradėti keliauti, jam reikia… atsisėsti. Čia kaip su Microsoft Windows – norėdami BAIGTI darbą Windows aplinkoje spauskite START…

Taip ir sėslus žmogus, norėdamas keliauti, jis ATSISĖDA. Ir sėdi beveik visą kelionę. Po to nuvykęs kur nors pasižvalgo kaip po muziejų ir vėl sėda į transporto priemonę.

Ne, šiais laikais žmonės nekeliauja. Šiais laikais žmonės yra transportuojami. Kaip prekės. Kaip kroviniai. Kaip produktai. Kaip morkos ir patisonai. Ir tikrai už jų pervežimą mokami pinigai. Tik skirtumas tas, kad moka ne prekės gavėjas, o pati prekė už savo gabenimą susimoka.

Pliušinio žaislo kelionė

Vaikai turi tokį įprotį – vežiotis į keliones su savimi kokį nors pliušinį žaisliuką. Jų žaisliukas būna pabuvojęs įvairiose šalyse. Pavyzdžiui, Tomo pliušinis tigriukas pabuvojo Prancūzijoje, Italijoje ir Švedijoje. Ir vaikas džiaugiasi, kad jo draugas tiek apkeliavo, tiek šalių aplankė. (Galėtume pridėti dar Kiniją, nes ten žaisliukas buvo pagamintas).

Vaikas nesupranta, kad jo žaisliukas iš tikro nemato šalies grožio, nepatiria. Vaikas jį sužmogina, suteikia jam savybių, kurių žaisliukas iš tikro neturi. Bet tai yra iliuzijų pasaulis, jis nėra tikras. Nors žaisliukas pabuvojo Kinijoje, bet jis jokios Kinijos patirties neturi. Lygiai tas pats būtų, jei jis niekur nebūtų “keliavęs”.

Mes suaugusieji turėtume suprasti, kad tai iliuzijų pasaulis. Tačiau deja nesuprantame. Mes galvojame, kad jeigu mūsų kūnas, kaip tas žaisliukas yra transportuojamas į kitą žemės kraštą, tai mes keliaujame.

Ne, tai ne kelionė. Tai – prekės pervežimas. Prekė yra supakuojama ir ji nemato kelionės, nepatiria keliavimo. Taip ir mes esame supakuojami į autobusą, traukinį ar lėktuvą ir visą kelionę matome tik transporto priemonės vidų. Na, gerai, dar matome ir šiek tiek asfalto, ir kelkraštį, keletą šiukšlių numestų pakelėje…

Tačiau mes taip ir liekame preke – sustabarėjusiu bejausmiu daiktu. Mes nesame aktyvūs keliautojai. Mes esame prikaustyti prie kelio ir matome tik kelią. Ir tik matome. Mes aplinkos negirdime, neužuodžiame, neparagaujame ir nepaliečiame.

Tai tas pats, kas žiūrėti televizorių. Atsisėdi ir žiūri. Tiek pat matai. Ir jokių kitų pojūčių – uoslės, prisilietimo, skonio…

Tinginio kelionės

Visai kitokios yra tinginio kelionės. Tinginys nedirba. Todėl jis nemokės pinigų už savo kūno kaip prekės pervežimą. Jis nekeliaus sėdėdamas. Jis rinksis aktyvią kelionę.

Ši kelionė bus labai lėta, žiūrint iš šiandieninio sėsliojo žmogaus perspektyvos, tačiau patirties prasme, tai bus labai greita kelionė. Tinginio kelionės metu keliaujantis kiekvieną akimirką ką nors patiria – štai vėjelis kvapą atnešė, pralėkė bitė, paukštukas pacypsėjo, suošė medžiai, paragavai slyvos nuo čia augančio medžio ir vėl vėjelis papūtė…

Patiriamų objektų seka labai greita. Jie lekia vienas po kito, tik spėk gaudyti, o ką patiria sėdinčios kultūros žmogus per tą patį laiką? Jis mato tik vieną tą patį vaizdą – autobuso vidų.

Vėlgi kyla kelionės prasmės klausimas. Kam gi keliajame? Susidaro toks įspūdis, kad sėsli kultūra keliauja tam, kad užsidėti pliusą ant žemėlapio, kurį laiko ant savo kambario sienos arba šiais laikais jau savo interneto svetainėje, mobiliake.

Tinginiai gi keliauja tam, kad įgyti patirties. Ir jie ją geria kiekvieną kelionės akimirką.

Pati kvailiausia kelionė

Turbūt pati kvailiausia kelionė yra vakariečio kelionė pas rytietį. Vakarietis nutaria pasimokyti išminties ir apkeliauja beveik visą pasaulį (teisingiau transportuoja savo kūną), nusibeldžia į tolimuosius rytus, į neprieinamus tarpeklius, susiranda olą, kurioje sėdi, pabrėžiu – SĖDI jogas ar kokios kitos pakraipos išminčius ir medituoja.

Ir kokios išminties paskui moko tas išminčius vakarietį? Kad reikia niekur nevažiuoti, nekeliauti, o sėdėti vietoje?

Nukeliauji tam, kad sužinotum, jog keliauti nereikia. Labai prasmingas gyvenimo vingis. Vietoje to, kad tiesiog atsisėsti kaip tam išminčiui ir pamąstyti, tai ne, dirbame, užsidirbam pinigų ir keliaujam (transportuojamės) pas išminčių. Būtent – keliaujame pas išminčių, o ne juo esame.

Jeigu nori būti išmintingas, tai nekeliauk, o būk išmintingas. Ne kūną transportuoti riekia, o sąmonę.

Sėslios kultūros žmogaus kėlionės sąmonės nekeičia, tik kūnas yra tąsomas po visą pasaulį. Tinginys gi elgiasi atvirkščiai, jis lėtai juda erdvėje, bet jo sąmonė gauna daug patirties, įspūdžių…

Vingiai turi būti daromi ne erdvėje, o smegenyse, jei nori būti protingu.

Tad prieš pradedant naują kelionę aš noriu paklausti jūsų: Ar jūsų kelionė protinga? Kam ji reikalinga? Ar jūs keliaujate tiesiog, kad nukeliauti ar jūs norite ten gauti įspūdžių, patirties? Kokia jūsų kelionės prasmė? Kas jum iš to? Kodėl keliaujate?

Jeigu norite prasmingos kelionės, tai keliaukite kaip tinginiai. Pėsčiomis, patys, aktyviai… Keliaukite kaip žmogus keliautojas, o ne kaip prekė.