Valytoja

Valytoja (c) Google

Vakar mačiau mūsų valytoją už lango grėbiančią lapus. „Nieko čia įspūdingo“, – pasakysite jūs. O įspūdinga yra tai, kad ji grėbė lapus medyje. Taip taip. Ne nuo žemės, o tiesiai nuo medžio. Idėja labai paprasta. Rudenį medis meta lapus ne visus iš karto, o kasdien po truputį. Valytojai reikia kasdien lapus grėbti nuo žemės. O jeigu ji grėbliu papurto visas šakas, tai lapai nukrenta visi iš karto ir jai reikia šluoti žemę tik vieną kartą. „Tingėjimo filosofijos aukštumos“, – pasakysite jūs. Ir vėl klystate. Čia iš tiesų yra tingėjimo filosofijos žemumos. Tuojau viską paaiškinsiu nuodugniai.

Matote, tingėjimo formų yra įvairių. Vienos iš jų išlaisvina, kitos – ne. Pagal tai galima spręsti kokio lygio tingėjimas yra. Štai valytojos pavyzdys. Ar ji bando išsilaisvinti? Ne. Ji tik susimažina sau darbo. Kas su valytoja atsitiks po metų? Ji vis tiek bus mūsų kiemo valytoja. Dirbs gal kiek ir mažiau negu bet kuri kita valytoja, bet dirbs. Kasdien kelsis anksti ryte, prausis ir eis į darbą.
Ji nėra laisva ir link to nejuda. Ji negali sau leisti tokių minčių kaip: „Oi, kaip gražiai saulė šviečia pro langą, dar pamiegosiu…“, „Oi, šiandien mano duktė išteka, gal nueisiu į vestuves…“ Matote, nelaisvas žmogus mūsų valytoja. Ji negali padaryti to, ko nori. Ir po metų laiko negalės. Ji – totalus vergas.

Cha. Bet galiu kirsti lažybų, kad, skaitydami teksto pradžią, jūs (kreipiuosi į tuos 98 procentus) vis dėl to pamanėte, jog valytoja atliko tingėjimo veiksmą. Apsigavote. O žinote kaip galėtų atrodyti tikras tingėjimo veikmas? Štai kaip: „Valytoja, vietoje to, kad grėbtų lapus kasdieną nuo žemės, sugrėbia juos nuo medžio ir paskui nuo žemės per vieną dieną.“ Sakysite: „Juk tai tas pats pavyzdys“. Taip, vizualiai tas pats, bet galite ateiti po metų laiko ir pažiūrėti ar valytoja vis dar grėbs lapus. Ne, negrėbs. Tad kuo gi šie du pavyzdžiai skiriasi?

O skiriasi jie, mintimis, kurios slypi už aprašyto veiksmo. Pirmoji valytoja galvoja: „Va kaip gudriai sugalvojau – sugrėbsiu lapus nuo medžio ir nereikės man jų grėbti kasdien visą savaitę.“ Antroji valytoja galvoja: „Na, va, dar dvi dienelės , gaunu atlyginimą ir metu darbą, išvažiuoju gyventi į sodybą. Ten nereikia mokėti kosminių kainų už šildymą, buto nuomą, liftą, šiukšlių išvežimą, kiemo valytoją (ironija), rūsio ir laiptinės apšvietimą, kaimynų vogiamą elektrą, šilumą ir nuleidinėjamą vandenį iš bendro mūsų ūkio. Negausiu tų 600 litų į mėnesį, bet ir neišleisiu, todėl nereikės man dirbt, galėsiu sau bimbinėti dienų dienas.“

Matote kokia minties jėga? Veiksmas abiejų valytojų tas pats, o mintis keičia visą gyvenimą.

Idealioje sistemoje tikras tinginys turėtų gulėti ir kvepėti. Jis nieko neprivalėtų dirbti. Taip buvo Rojuje. Žmogus nieko nedirbo, bet jam nieko ir netrūko, nes visko aplinkui buvo apstu. Tačiau šiandien mes turime sugadintą pasaulį. Šiandien kiekvienas gimstame ir esame tarsi įmetami į vergovės pasaulį. Mes privalome eiti į darželį, mokyklą, universitetą, o paskui visam gyvenimui į darbą darbą darbą… Tokį pasaulį mes paveldėjome iš savo tėvų. Mūsų tėvai – iš savo tėvų. Šie – iš savųjų. Bet taip juk tesėsi ne visada. Kažkada gi mūsų planeta buvo graži. Čia buvo Rojus. Ir nieko nereikėjo dirbti.

Tad kuris iš mūsų protėvių suklydo pirmasis? Kuris nusispjovė į Rojaus sąlygas ir pasakė: „Tfu, gana, parduodu velniui sielą, eisiu pas jį dirbti.“ Kodėl spjauti į Rojaus sodą? Juk čia visko yra ko reikia. Kam dirbt, jei galima nedirbt? Beprotystė. Ir vis gi tai įvyko. Kažkuris iš mūsų protėvių neteko proto ir įkinkė save ir savo vaikus, anūkus, proanūkius ir visus kitus palikuonis į pragarišką darbo sistemą. Todėl šiandien, kiekvienas užgimęs žmogus privalo dirbti.

Koks bus tas darbas – išlaisvinantis ar besitęsiantis visą gyvenimą ir perduotas mūsų palikuonims – priklauso nuo mūsų pačių. Taip. Rojų galima sugrąžinti. Ir viskas priklauso nuo minčių, kurios slypi už dabartinių mūsų veiksmų. Taip taip, jūsų bendradarbis su keista šypsenėle jau dirba išlaisvinantį darbą. Veiksmai tokie patys kaip jūsų. Jis kaip ir jūs – pardavimų vadybininkas. Bet mintys jo jau kitos. Ir šypsenėlė jo jau kitokia. Jei gerai įsižiūrėsite, tai jau pusė jūsų bendradarbių keistai šypsosi. Jų galvose – pabėgimo planas, išsilaisvinimo planas. Šiandien jie dirba, atlieka robotiškus veiksmus, bet ryt poryt žiūrėk jų jau nebebus šalia. Jie ištrūks, išsilaisvins, pradės rinkti mėlynes, gervuoges ir galvas puoštis gėlių vainikais. Spėk iš kur jie gavo tokių minčių, m? Galbūt skaito tuos pačius interneto puslapius kaip tu? Tai kodėl jie šypsosi keistai, o tu ne? Dar ne laikas? Dar ne? O gal jau?

Juk pirmas žingsnis padarytas. Darbe skaitai tingėjimo filosofijos tekstus. Tavo antakiai susiraukę, šefas mano, kad tu įnirtingai dirbi. Tu apsimetinėji, apgaudinėji šefą savo įtempta veido mina, o pats skaitinėji tingėjimo tekstus. Tu žinai, kad tau gerai sekasi. Šefas nieko nė neįtaria. Gali sau bimbinėti ir skaitinėti, kol šefo antakiai suraukti ir kol jis įnirtingai dirba ir nepastebi tavo slapto užsiėmimo. Tu gerai žinai, jog esi saugus, nes gerai moki slėptis. Vienintelis dalykas, kurio tu nežinai yra tai, kad šefas irgi šiuo metu skaito tingėjimo filosofiją. Ups, sumišimas.  Pažiūrim vienas į kitą ir keistai nusišypsome.

Laisvalaikio skaitiniai: Man atrodo, jūs galite daugiau

„Man atrodo, Jūs galite daugiau.“ Taip man dažnai sakydavo jogos mokytoja, pataisiusi mano asaną ir pastebėjusi, kad visgi norėdama galiu koją pakelti aukščiau, o petį pasukti stipriau. Jaučiu, kad šia fraze galima apibūdinti daugelį mano gyvenimo aspektų. Nesu iš tų žmonių, kurie tam tikram reikalui atiduoda visas įmanomas jėgas. Esu linkusi visuomet pasilikti truputėlį rezervo. Nenumatytiems atvejams. Kad paskui netyčia neperdegčiau.

Nesakau, kad taip darau visuomet – tarkim, stipriai įsimylėjusi galiu pereiti ugnį ir vandenį bei padaryti kitus neįmanomus dalykus, taipogi esu kategoriškai nevėluojantis asmuo – nei į susitikimus, nei vykdant duotus pažadus, nei atliekant užsibrėžtas/užbrėžtas užduotis.

Bet, pavyzdžiui, darbinėje srityje, kuri niekuomet man nebuvo prioritetinė, stipraus jėgų įtempimo nedemonstruoju. Rudeniop (tiek pernai, tiek šiemet), vėstant orams, kyla minčių susirasti darbą – neva vasara baigėsi, paplūdimy nebeprigulinėsi. Šįkart sugalvojau susipaprastinti ir pasiieškoti nesudėtingo darbelio, tarkim, administratorės. Atitinkamai melagingai pasikoregavau savo CV – vietoj personalo vadovės pareigų įsirašiau vadybininkę, vietoj vadybininkės – administratorę. Na ką gi, pakvietė mane į porą pokalbių, bet… Viename jų knisosi knisosi aplink tą personalo vadybininkės poziciją, kol išsiaiškino, ką iš tiesų tame darbe veikiau, sako – tai čia juk tas pats, lyg personalo vadove būtumėte dirbusi. Greičiausiai administratorės pozicijoje nenorėtume ilgai dirbti, turėdama tokią patirtį, ar ne? Akivaizdu, jog mano dievagojimaisi, kad sekretoriavimas yra mano pašaukimas ir svajonių darbas, neįtikino. Kitoje įmonėje vėl panašus scenarijus – po pirmojo pokalbio buvau pakviesta į antrąjį, kuriame pasiūlė eiti į pardavimus, nes ką čia – administratorė. Man atrodo, Jūs galite daugiau. Och.

Nors, tiesą sakant, svajelėse jau kirba nauja nuostabi kelionė – tarkim, kokį spalį (kiekvieną metų laiką pažink svečioje šalyje – mano devizas), ir iš dviejų perspektyvų – atrasti kitokį Europos veidą ar gaminti bosui kavą bei spausdinti kvailus dokumentus pridvisusiame ofise – mane labiau vilioja pirmoji… Nes juk aš galiu daugiau, ar ne?

(velnias, su tokiu požiūriu aš niekuomet nesusirasiu jokio darbo)

Šaltinis: www.pinkcity.lt

Tobuliausias – tinginio saulės kolektorius

Geram tinginiui dirba viskas:  ir saulė, ir lietus, grybas ir mikrobas. Vis labiau populiarėjanti saulės energetika ragina susimąstyti apie efektyviausius tingėjimo filosofiją atitinkančius energijos šaltinius.

Dabartinė švarios energetikos mada žmonių sąmonėje sėkmingai diegia mintį, kad saulės energija mažiausiai teršia gamtą, todėl saulės baterijos ir kolektoriai (pavadinkim saulės kaupikliais) – švariausias, ekologiškiausias būdas naudotis elektra bei šiluma. Tačiau tinginiško gyvenimo praktika atskleidžia ką kita.

Visų pirma akivaizdu, kad saulės baterijos ar kolektoriai yra prabangokas dalykas. O jei nori turėti saulės energiją tokiu būdu, realiausia, jog reikės jį nusipirkti. Tam prireiks dirbti. Ir dirbti ilgokai arba daugokai. Turbūt reikės iš sodybos ar priemiesčio važinėti į miestą, dažnai ir nemažus atstumus; dirbsime, o juk kiekvienas darbas skatina kitų žmonių važinėjimą ir pinigų leidimą, tad pasaulio teršimas ne tik savo darbo pasekmėmis, bet ir kelionėmis į darbovietę, miestą ir atgal. Nepamirškim dar, kad ir tie saulės kaupikliai turėjo būti gaminami sunkiu žmonių darbu, turbūt Kinijoje ar kitoje panašioje šalyje, transportuojama tūkstančius kilometrų. Reikėjo ne tik pagaminti, o ir sukurti, suprojektuoti, nubraižyti, reikėjo daugybės mokslininkų, inžinierių, kurie taip pat sukdami galvas važinėjo visur dėl to projekto. Reikėjo idėjas paversti realybe, t.y. turėjo atsirasti fabrikai ar bent naujos fabrikų linijos, o ten jau daugybė tonų išlydytos geležies, įvairių metalų bei labai toksiškų medžiagų. Gamyboje naudojamos ne ką ekologiškesnės medžiagos bei metodai, o visi tie autoriai ir iniciatoriai taip pat juk turėjo gyventi mieste ir prisidėti prie taršos koncentruotuose miestuose. Tada beliko skristi lėktuvais į kitus žemynus ir surasti tuos žmones, kurie norės pirkti pilnus laivų konteinerius šių ekologiškų energijos šaltinių.

Tačiau visa tai tinginiškam gyvenimo būdui nelabai tinka, juk yra kur kas paprastesnis ir tobulesnis būdas surinkti saulės energiją. Pats tobuliausias žemėje saulės energijos kaupiklis yra Medis. Taip, tikras, augantis ir žaliuojantis medis. Tai labai sudėtingas ir daugiafunkcinis gamtos sukurtas mechanizmas, savarankiška biologinė mašina kaupti šilumai bei duoti papildomų produktų. Miškas – tobula ir natūrali saulės jėgainė. Pasirodo, kad medis apie 50-60 kartų efektyvesnis už dabartines žmogaus sukurtas technologijas (sukaupia tiek daugiau šilumos per metus). O kol medis auga, gamtai, žmogui ir visam pasauliui duoda naudą: augina lapus, grynina orą, suteikia puikų šešėlį karštą dieną, po miško medžiais auga daugybė uogienojų, kai kurie medžiai augina vaisius, uogas arba riešutus, žiemop atiduoda lapus ir juos gali naudoti žmogus savo gamtinės žemdirbystės daržui. Ir taip kiekvienais metais! O kai medis paseno ir nudžiūvo, galima nukirsti ir mesti į krosnį. Šilumą išgauname sparčiai ir tiek, kiek norisi tuo metu. Šilta, ir malkų nė džiovinti nereikia, jei kūrename sausuolius. Juos ir parsigabenti lengviau, ir dega šilčiau. O sausuolių arba sausų šakų kiekviename miške tiesiog apsčiai. Kai kurie girininkai net padėkotų už tai, kad prisidedate prie miško valymo.

Ramiai vaikštinėdamas po miškelį, gali susimąstyti, kiek daug visko reikia, kad gautume šilumą iš saulės aukštosiomis technologijomis: gaminti, dirbti, pirkti, vežti, eksportuoti – sujuda visa pramonė, nuo a iki z, ž. Kiek daug reikėtų malkų (t.y. išeikvoti energijos), kad turėtume vieną stebuklingą plokštę arba vamzdelius ant stogo. O tuo tarpu kažkada pasodintas medelis arba tiesiog iš numestos sėklos išaugęs, ramiai sau kontempliuodamas vėją, lietų ir saulę, ją kruopščiai renka ir auga – duoda vaisių, brandina medieną, grynina orą, yra namai paukštukui, o žmogui kartais pasėdėti pavėsyje. Atsisakius minties dirbti tam pirkiniui, įsigyti dirbtinius saulės kaupiklius, pasaulis tampa truputį labiau neskubantis, lėtesnis, atsiranda daugiau laiko sustoti – atsiranda laisvės. Taip žingsnis po žingsnio pradeda norėtis vis mažiau pirkti, vis daugiau naudotis gamtos turtais ir tiesiog būti – gyventi.

Tobulesnės saulės jėgainės už savaimiškai užsisėjantį mišką pasaulis dar neišrado. Save išsilaiko, prisižiūri – nereikia remontuoti ar prižiūrėti. Po eilės metų galima jau naudotis gausiais medžių darbo vaisiais. Taip sakydavo: pasodink medį, pastatyk namą, užaugink vaiką…

Galbūt pasodink bent tiek medžių, kiek sukūreni savo būstui ir pasaulyje oras bus nuostabus. Sudėtingų technologijų reikės vis mažiau, žmonės galės mažiau dirbti, mažiau skubėti ir būti laisvesni, sveikesni, džiugesni – ir dideli pokyčiai prasideda, kaip ilga kelionė – nuo mažų žingsnelių.

Rašinėlį parašė ir atsiuntė potencialus kaimynas Almantas R. Ačiū jam labai!

Potvynis

Šių metų pavasarį buvo įspūdingas potvynis. Apsemtos buvo ir tos vietos, kurios paprastai neapsemiamos. Mums, tinginiams, šis potvynis įdomus tuo, kad demaskavo darbo daromą žalą. Reiškia, potvynis yra mūsų sąjungininkas.

Šių metų pavasarį buvo apsemti ir kai kurie kolektyviniai sodai. Vietomis nedaug apsemta, tarkime iki kelių, tačiau tokia srovė su savimi neša ne tik vandenį, bet kartu ir žvyrą, molį, juodžemį ir visa kita kas tik įkrenta į upę ir yra lengvenis už akmenį.

Visi juk žinote iš istorijos pamokų mokykloje, kad net ir pirmosios civilizacijos radosi prie upių kur upė kiekvieną pavasarį atnešdavo ir padėdavo pakrantėse daug dumblo. Į tą derlingą dumblą senovės egiptiečiai, Tigro ir Eufrato pakrančių gyventojai sėdavo savo kultūras ir gaudavo pasakiškus derlius. Štai taip radosi civilizacijos. Bent jau taip moko mokyklose.

Upė yra galingas mechanizmas atnešantis didžiulius kiekius derlingo žemės sluoksnio ir padedantis po kojomis nemokamai ir kiekvienais metais. Tik imk ir naudokis.

Džiaugdavosi pirmosios civilizacijos, džiaugėsi ir antrosios civilizacijos upėmis, ir trečiosios džiaugėsi… Tačiau labai nesidžiaugia šių metų potvynio apsemti kolektyvinių sodų gyventojai. Kodėl? Koks čia paradoksas?

Juk kolektyvinių sodų šeimininkai irgi kaip pirmųjų civilizacijų atstovai augina augalus, taigi upės atneštos nemokamos trąšos jiems turėtų būti į naudą ir teikti begalinį džiaugsmą. Tačiau to nėra. Pabandykime užsukti į kolektyvinius sodus ir pažiūrėti ko gi verkia šių dienų žemdirbiai.

Štai žengiame į potvynio paliestą kolektyvinio sodo sklypą. Tvora, varteliai, medeliai, namukas… Už namuko daržiukas… Pilnas žvyro!

O pasirodo, upė nunešė iš daržo derlingą žemės sluoksnį ir prinešė paprasto upės žvyro, kuriame niekas negali augti. Štai kokia žemdirbio bėda.

Bet kas tai? Pas mus upės negeros ir neša netikrą dumblą? Ne. Upės pas mus tokios pačios. Jos atneša dumblo. Kiekvienas pavasarį galite nueiti į užliejamą Neries ar Nemuno pakrantę ir pamatysit puikaus dumblo. Vietomis susmingi iki kelių. Tai kodėl į kai kurias vietas upė neša derlingą dumblą, o kitur neša žvyrą, asfalto trupinius?

Jei pažiūrėsime atidžiau pamatysime, kad nukentėjo tik dirbamos žemės lopinėliai. Kolektyvinio sodo šeimininkas sukasė, suarė žemę. Ji pasidarė puri. Štai pakėlė ir išnešė tą purią žemę upė. O ten kur žemė nedirbta, ten yra stipri velėna. Velėnos upė nepakelia. Nepajudina. Tokiu atveju ant velėnos upė padeda dumblo.

Tinginiams upė padeda. Tinginiams ji duoda. O iš dirbančių – atima.

Ne tik upė žemdirbį baudžia. Iš suartos dirvos ir vėjas išneša naudingas medžiagas, ir lietus išplauna, ir saulė iškepina. Dirbamos žemės kokybė vis mažėja ir mažėja. Miške, pievoje kur žemė nedirbama – priešingai – dirvožemio kokybė vis didėja ir didėja. Matote kokią didelę žalą daro darbas?

Pirmųjų civilizacijų žmonės žemės nedirbo. Jiems upė užnešdavo dumblo. Į jį pavasarį pasėdavo, o rudenį nupjaudavo derlių. Užaugusių augalų šaknys per vasarą sutvirtindavo dumblą ir tokios velėnos upė jau nebepakelia, todėl pavasarį užneša vėl dumblo.

Žemdirbystė prasidėjo vėliau. Žmonės pasitraukė nuo upių. Ten upė nepadeda. Ten reikia žemę įdirbti pačiam taip, kad galėtum pasėti sėklą. Ir pradėjo žmonės kasti, arti žemę ir visaip kitaip ją niokoti. Kartu su žeme žlugo ir civilizacijos. Nuo žemdirbystės dūsta ir mūsų civilizacija. Naujiems žemdirbystės sklypams įrengti kertami miškai, dirvos kokybė vis blogėja, pesticidai užteršia upes, šulinius, mūsų vandenį, aplinką ir maistą, orą… Ir tik laiko klausimas kada „užsilenksime“.

Šių dienų potvynis mums dar kartą parodė, kad laikas nustoti dirbti žemę. Pirmiausia nustoti dirbti žemę, vėliau – nustoti dirbti ir visus kitus darbus. Tik tokiu atveju galime atstatyti žemėje Rojų. Juk Rojuje žemės niekas nedirba? Ten auga medžiais su vaisiais. Šitą mes žinome. Bet, kad kas Rojuje artų žemę ar girdėjot?

Už idėją dėkingas Vytautui, už iliustraciją Kauno miesto savivaldybei

Bendrabedarbiaukime!

Ėjome su Tadu į banką ir aš nutariau pajuokauti:
- Tadai, išsitrauk pistoletą, grobsime pinigus.
- Ai, geriau įėję pasakykime, kad mano kuprinėje yra bomba, tai nereikės nė rankų iš kišenės išsitraukti.

Štai toks tas Tadas Lomanas. Aš jam sakau: „Labai originalus esi. Rašyk knygą. Visi skaitys.“ Jis man atsako: „O kam man rašyti? Reikia gyventi taip, kad kiti apie mane knygas rašytų. Kam man pačiam vargt?“

Na, ką gi, teks man rašyt.

Stoviu aš virtuvėje. Kepu bulvytes su grybukais. Oi oi oi, kaip skanu. Anksčiau kepdavau su džiaugsmu ir strykinėdavau pats virtuvėje kaip bulvytės keptuvėje, bet dabar vis kepu ir džiaugsmo nebėr. Išgyvenu pasaulinės neteisybės jausmą. Kurių galų aš turiu čia pusvalandį stovėti, kartoti tuos pačius nusibodusius melancholiškus veiksmus, kai tuo metu tas pats Tadas nieko nedaro!

Šiaip aš padaryčiau, man nesunku. Ir iki šiol padarydavau. Bet dabar, kai žinau, kad kažkur kitame Lietuvos gale sėdi Tadas ir nieko nedaro, tai ir aš negaliu ramiai nieko daryt.

Tadas nekepa. Ir neverda. Jis žaliavalgis. Valgo tik termiškai neapdorotą maistą. Prieš keletą metų jis ieškojo buto Vilniuje. Bet ieškomo buto niekaip negalėjo rasti, nes visi jie tradiciškai – su virtuvėmis!!! O jis nekepa ir neverda. Jam virtuvė nereikalinga. O be virtuvės neparduoda! Įsivaizduojate koks pas mus pasaulis? Nėra butų be virtuvių.

Ir ne tik čia problema. Visas mūsų pasaulis orientuotas taip, kad reikėtų dirbti. Virtuvė, vonia, tualetas. Jau keturi skaitliukai stovi. Du karšto vandens ir du šalto. Laiptinėje ar prie namo stovi dar ir elektros skaitliukas. Pas kažką dar stovi dujų skaitliukas. Šildymo skaitliukas. Ir kiekvienas skaičiukas reiškia džiaulį, t.y. nudirbtą darbo jėgos vienetą.

Per visą savo gyvenimą mokykloje išmokau tik vieną formulę – džiaulis yra atvirkščiai proporcingas džiaugsmui.

Tadas išsikraustė į sodybą užmiestyje ir pas jį skaitliukų žymiai sumažėjo. Yra tik elektros skaitliukas, bet kambarį apšviečianti 19 vatų taupioji lemputė skaitliuko nepasuka. Taigi, įstačius į formulę gaunasi – nulis džiaulių ir +/- begalybė džiaugsmo. Matematikai susiklosčiusį atvejį pavadintų neapibrėžtumu, čiabuviai vilniečiai – bezpredelu.

Tačiau Tadas, nors ir atsisakė didžiosios dalies skaitliukų, bet vis dar moka už šį tą. Neatspėsite už ką. Pasirodo – už poilsį. Įsijungia jis kompiuteriuką, žaidimukų pažaisti. O kompiuteriukas, tai ne taupioji lemputė. Jis skaitliuką pasuka. Na ir susimauk tu ant tokio dalyko!

O pasirodo – poilsio ir pramogų industrija yra viena didžiausių industrijų, kurias žmogus yra kada besugalvojęs. Ši sritis darbo ir pinigų apimtimis nusileidžia tik karo pramonei. Beje, reikia neužmiršti pabrėžti, kad 90 procentų karo pramonės biudžeto sudaro lėšos skirtos kariuomenei išlaikyti taikos metu, t.y. poilsio fazei ir tik 10 procentų „suvalgo“ realūs karo veiksmai.

Iš esmės civilizuotas pasaulis surėdytas taip, kad dirbame tik tam, kad pailsėtume. Nuo ko pailsėtume? Nuo to paties darbo.

Net ir visiškai nedirbantys žmonės, tokie kaip Tadas privalo skirti šiek tiek laiko „pailsėjimui“. O kam jam ilsėtis, jei jis nedirba? O tam, kad aplinkui visi dirba tiek, kad ir kitiems (nedirbantiems) užtenka. Kitaip tariant, pabandyk pabūti prie burzgiančio traktoriaus, konvejerio ar benzopjūklo nieko nedarydamas. Net ir nieko neveikdamas pavargsi.

Todėl Tado tikslas, toks pat kaip ir mano – pa(ne)daryti taip, kad ir aplinkiniai nedirbtų. Kad neturėtų kaimynai skaitliukų, nemokėtų mokesčių, nereikėtų pinigų, tai ir į darbą eiti nereikėtų. Štai ir sėdėtų visi kartu. Arba dar geriau – gulėtų.

Esu girdėjęs apie tokią laimingą gyvenvietę. Nuvažiavo misijonierius ten ir stebisi:
- Tai jūs negeriat?
- Ne.
- Ir nerūkot?
- Ne.
- Ir narkotikų nevartojat?
- Ne. Nevartojam.
- Tai kaip jūs atsipalaiduojate?
- O mes neįsitempiame…

P. S. Taigi, kviečiame bendrabedarbiauti! Kad pasaulis būtų gražesnis. Nes tik tingėjimas padaro žmones laimingus.

Kas bando atimti iš mūsų sėkmę?

Foto (c) freelancefolder.com

Sėkmė aplanko kiekvieno iš mūsų namus, tačiau, deja, daugelis tada būna išėję į darbą.

Vis daugiau mano draugų užsikrečia nepagydomu tingėjimo virusu. Štai ir šiandien pristatau nuostabaus žmogaus ir gero draugo, kurį deja, labai retai matau, straipsniuką apie sėkmės uzurpaciją. Tekstą šiek tiek pakeičiau priderindamas prie savo pasaulėžiūros, tačiau tikiuosi, kad esmę sėkmingai pavyko išlaikyti.

Sekasi žmogui – dažnai girdėdavome apie likimo numylėtinį kuriam palankai klojasi gyvenimas, veikla, kuris laimingas ir džiaugiasi tuo ką jam teikia gyvenimas. Tokius žmones ir vadindavo – gimusiais po laiminga žvaigžde, dalingais, turinčiais dalią ar tokiais, kuriems tiesiog likimas šypsosi. Tačiau tokių laimingų žmonių, kuriems sekasi – Lietuvoje vis mažiau ir mažiau. Kodėl?

Šiandien sakoma – „sėkmingas darbuotojas“, „sėkmingas verslininkas“. Ar jiems sekasi? Nepasakyčiau. Rašoma netgi daug knygų apie verslo sėkmę. Kas ten rašoma? O ten rašoma kaip savo gudrumu, rinkos dėsnių išmanymu ir savo DARBU pasiekti gerų rezultatų.

Matote skirtumą? Anksčiau sėkmė niekuo nesisiedavo su darbu. Visa kas geriausia, tiesiog atsitikdavo, ant galvos nukrisdavo, tik bac ir viskas. O šiandien norint sėkmės reikia nusipirkti knygą ir vadovautis tam tikromis instrukcijomis, įdėti pastangų.

Panagrinėkime, kas yra SĖKMINGAS? Sėkminga yra tai kas sekasi, sėkmingas (-a) yra tas (ta), kuris (kuri) sekasi. Sėkmingai auginame gėles, sėkmingai keliaujame, sėkmingai gėrimės gamta, sėkmingai statome namą – MUMS sekasi, t.y. gėlės sėkmingai auga (jų augimas sėkmingas), kelionė sėkmingai vyksta (sėkminga kelionė), namas sėkmingai kyla (sėkminga statyba). Tai, kas sėkminga, yra mūsų daromas (arba nedaromas) su sėkme, mums sėkmingai vykstantis, t.y. mums tenkantis džiaugsmas – mūsų veiklos ir kažkieno kito (sėkmės) bendras nuopelnas. Arba tiesiog sėkmė.

Sėkmė turėtų būti mūsų sąjungininkas ir mes su ja turėtume sudaryti simbiozę. Sėkmė už mus turėtų nudirbti visus darbus. Arba bent jau pusę. Kitaip tariant, aš auginu gėles, o jos dar priedo ir pačios auga, ot tai sekas man. Aš keliauju, bet dar priedo ir sėkmė man padeda sureguliuodama gerą orą, pakišdama įdomių bendrakeleivių. Aš statau namą, o sėkmė kaip tik tada man rąstų priverčia miške uragano pavidalu, arba kaip tik tą dieną kaimyną įkalbina atsikratyti užsilikusių ir jam nereikalingų statybinių medžiagų likučių, kuriuos jis kaip tik ketina išmesti į sąvartyną, o man kaip tik jos tinkamos. Ir jam pasiseka, ir man. Štai kas yra sėkmė. Ir aukščiausias sėkmės laipsnis, kai visiškai nereikia dirbti. Eini va, žiūri 200 litų guli. Pakeli nuo žemės… Nu būtų geriau, kad nė kelti nereikėtų, bet jau ir taip nemaža sėkmė.

Nauja sėkmingumo ideologija keisdama žodyną bando ir gyvenimą pakeisti taip, kad sėkmės neliktų, kad visą darbą turėtume atlikti patys. Jei auginame gėles, tai viskas priklauso nuo mūsų pastangų, šiaip jos neauga. Kiek įdedame, tiek turime. Jei keliaujame, tai galime kliautis tik savo gudrumu, įžvalgumu, sugebėjimu išlaviruoti tarp lietaus debesų, o ne sėkme. Jei statome namą, tai turime įdėti daug pastangų, kad padaryti profesionaliai, nes tik nuo mūsų profesionalumo priklauso rezultatas.

Sėkmė, tai yra tas šeštas, kuris už mus atlikdavo visus darbus. Šeštas, tai čia žydų tradicijoje. Jiems šeštadienis, subata yra šabas, nedarbo diena. Krikščionybėje gi jis ne šeštas, o septintas (sekmas). Čia susipina ir dvi reikšmės: sekmas (septintas – sekmadienis, septinta diena) ir sekmas (sėkmingas, reiškiantis sėkmę). Tomis sekmomis dienomis nereikėdavo nieko dirbti, nes sėkmė nudirbdavo visus darbus. Kuo toliau, tuo randasi vis daugiau įrodymų, kad kuo giliau į praeitį, tuo sėkmingesni žmonės buvo. Turiu įtarimą, kad senovėje visos dienos buvo sekmos ir niekam niekada nereikėdavo dirbti. Ir tik didžiulė nesėkmė kažkada užspaudė žmogų ir jis pradėjo dirbti. Ot tai nepasisekė žmogui! Tik iš didžiulio nesisekimo žmogus išrado darbą.

Šiandien vis labiau ir labiau bandoma pakeisti žodžio „sėkmė“ reikšmė. Vis daugiau užkraunant ant žmogelio ir vis mažiau paliekant sėkmei. Sėkmingas verslininkas dirba ne tik darbo dienomis, bet ir sekmadieniais. Tai kokia čia sėkmė? Sėkmė juk būtų tada, jei nereikėtų dirbti, o pasiektum tuos pačius ar geresnius rezultatus. Va čia tai sėkmė.

Linkime jums sėkmės. Senos, geros sėkmės,
Laimis Žmuida ir Tadas M.

Pavėluotai, bet apie Velykas

„Pasakyk kas tavo draugai ir aš pasakysiu, kas tu toks“ – sako lietuvių liaudies patarlė. Na, aš turiu visokių draugų, bet jei taip pradėtume procentaliai skaičiuoti, tai mane supa absoliuti beviltiškai nepataisomų tinginių dauguma.

Tinginys tinginiui padeda nieko nedarydamas

Anksčiau man galvą tekdavo sukti ką čia parašius į savo tingėjimo tinklaraštį. Kuo toliau, tuo galvą sukti reikia mažiau. Pasiskaitė mano draugai tinklaraščio ir kaip atsivėrė jų sielos tinginystei, tai tik spėk aprašinėt. Vietomis net mane patį pralenkia. Bet tai gera proga pasitempti man. Teisingiau ne pasitempti, bet dar labiau atsipalaiduoti. Tinginystėje juk viskas atvirkščiai nei darbo pasaulyje. Konkurencija čia suprantama kaip kuo didesnis nieko neveikimas. Ir padėti vieni kitiems galime tik nieko nedarydami. Štai ir padeda man mano draugai nieko nedarydami. Jie nieko nedaro, o aš tą nedarymą aprašinėju.

Apie kai kuriuos draugų išmislus jau rašiau. Dar parašysiu ir apie kitus, nes įvykių jau prisikaupė ir stovi eilėje. Šiandie apie Nataliją.

Tinginių Velykos

Štai nuėjome švęsti Velykų pas Nataliją. Margučių marginimas kaip suprantate yra didžiulis vargas ir bereikalingas resursų švaistymas. Pirmiausiai reikia pasirūpinti kiaušinių dažais. Juos teks pirkti. Tada reikia dirbti, kad užsidirbti ant troleibuso, nuvažiuoti, vėlgi, nusipirkti dažus, o grįžus gaišti laiką marginant. Tiems kas ruošia dažus patys irgi reikia daug vargti. Reikia kaupti svogūnų lukštus, reikia plauti puodą, į jį dėti kiaušinius, o prieš tai juk reikia ne vienas moteriškas pėdkelnes sunešioti. Virsite žinoma ant dujų, už kurias irgi teks mokėti. Negana to, kad tiek investuosite į kiaušinius, tai dar ir stalą teks puošti, gal net kambarius prieš tai susitvarkyti. Žodžiu KATORGA, ne šventė. Būtent todėl ant švenčių daug šeimų ir sugyventinių susipyksta. Neatlaiko darbo beprasmybės, susierzina.

O mano draugė Natalija nemargina kiaušinių. Cho, kad jūs žinotumėt kiek problemų atkrenta! Kaip ji išsisuka nuo marginimo? Na, ji laiko putpeles mažame narvelyje. O putpelės deda jau iš karto margus kiaušinius. (žr. paveikslėlyje).

Žinoma, putpelių laikymas irgi yra darbas, nes jas reikia šerti, narvelį valyti, prižiūrėti. Bet tai bent naudos yra. Padirbai ir gavai rezultatą – pridėjo tau kiaušinių. Bent jau prasmingas darbas, ko negali pasakyti apie įprastą kiaušinių marginimą – dirbti dirbi, o naudos jokios absoliučiai.

Putpelių kiaušiniai mažesni, tačiau apskaičiuota, kad procentaliai jos padeda daugiau kiaušinių (kilogramais) nei vištos. Kitaip tariant jų efektyvumas didesnis. Jos ir pačios mažesnės, užima mažiau vietos, mažiau priežiūros ir taip gaunasi, kad efektyviau daug mažų putpelių laikyti nei vieną vištą.

Žinoma, putpelių laikymas irgi darbas. Tačiau yra štai kokia išeitis.

Velykos gamtoje

Tiek vištos, tiek putpelės yra kilusios iš gamtos. Tačiau jų biologinis mechanizmas tiek sugadintas, kad neprižiūrimos jos negali išgyventi. Todėl norint jas laikyti reikia daug darbo įdėti.

Tačiau gamtoje yra paukščių, kurių šis mechanizmas dar nesugadintas. Reiškia, galima padaryti taip, kad jie ir naudos neštų, ir žmogaus nevargintų.

Gamtoje laisvai veisiasi antys ir žąsys. Jos dauginasi neprižiūrimos, peri neprižiūrimos, vaikus veda neprižiūrimos ir apskritai gyvena neprižiūrimos. Kiaušinius jos irgi gali dėti kaip vištos – be perstojo, t.y. paėmei kiaušinį, tai naują padėjo. O jei nepaimi, tai jos tada daugiau nededa, peri, tai kas padėta. Bet šiaip, kasdien paimant ančių ar žąsų kiaušinių, jos prideda naujų. Bėda tik ta, kad jos deda kiaušinius į lizdus, kurie toli nuo žmogaus ir nepatogu tuos kiaušinius paimti.

Tačiau vėlgi yra išeitis. Galima paimti žąsų ir ančių kiaušinių ir išperinti juos patiems prie savo namų. Perinimas neilgas ir nesudėtingas procesas. Tiesiog reikia kiaušinius šildyti. Kai išsirita žąsiukai ar ančiukai, tai reikia juos palesinti ir pavedžioti. Užaugę jie prisijungs prie kitų paukščių ir išskris žiemoti į šiltuosius kraštus. Tai labai gerai, nes atkrenta ta sunki paukščių priežiūra – lesinti, paukštidę statyti, prižiūrėti. Išskrido ir ramu. Pavasarį vėl sugrįžta į savo gimtąsias vietas, t.y. pas jus į kiemą. Štai ir vėl turite kiaušinių.

Vieną kartą išperintos žąsys ar antys vis grįš į tą pačią vietą ir jau pačios dės kiaušinius, ves vaikučius. Tereikia tik vieną kartą išperinti ir nemokamų kiaušinių turėsi visą gyvenimą. Čia kaip su medžiu – kartą pasodinai, o vaisius gauni visą gyvenimą.

Veganiškos Velykos

Tiems, kas vis dar kabinėsis, jog kiaušinių perėjimas irgi sudėtingas ir daug pastangų reikalaujantis procesas, siūlau dar tobulesnį variantą – veganiškas Velykas. Ot, tai išeitis – kiaušinių nevalgai, tai net ir perėti jų nereikia. Apskritai, kam valgyti kiaušinius, jei augalinio maisto ir taip pilna. Čia kalbu apie laukinį maistą. Jis pats auga, niekur nebėga, vaikytis nereikia, prižiūrėti nereikia, tiesiog imi ir valgai. O štai ir puslapiukas apie laukinius valgomus augalus – Gamtos turtai.

Grįžk

Šiais laikais galime sutikti begales žmonių, kurie iki gyvo kaulo yra užknisti kasdienybės. Tokie žmonės bando ją kuo ryškiau, įvairesnėmis spalvomis nuspalvinti. Vieni eina į naktinius klubus, antri į sporto klubus (tikėdamiesi, kad ten įgaus amžiną jaunystę ir sveikatą) , treti ieško religijų, manydami, kad rado gyvenimo „grindis“ , dar kiti išsigelbėjimo ieško darbe ar karjeroje, ir galiausiai, tie, kurie nori rasti tikrojo gyvenimo skonį. Tuos pirmus sieja iš pažiūros nepanašus, tačiau vienas ir tas pats tikslas – rasti kažkokį siauro pobūdžio užsiėmimą, kuris atitrauktų dėmesį nuo organizmo poreikių, prašymų.. grįžti. Paklausite, kur grįžti? Juk mes esame čia, esame savo namuose, miestuose. Juk darbai kaip ir nudirbti, vaikai paimti iš darželių, šaldytuvai pilnutėliai, na, nebent liguistas potraukis traukia į darbovietę…

Kaip bebūtų keista, tie, kurie nori išeiti iš visuomenės (t.y. dabartinės), ir grįžti į ekologišką, natūralų gyvenimo būdą, yra įvairiai apšaukiami: aborigenais, laukiniais, atsilikėliais.. „Tu turi gyventi taip, kaip gyvena tavo gimdytojai, draugai, giminės, likęs pasaulis. Tu turi atsiversti į kuo labiau civilizuotą gyvenimo būdą, nes taip yra „gerai“ , taip sako Motina Kultūra.“ Tavo civilizuotas gyvenimas: jokios harmonijos su gamta, masiniai išnykimai, žudymai, savo gyvenimo nekentimas, nes egzistenciją palaikai darbu, o tas darbas tiesiogiai padeda naikinti pasaulį, miražai, tuštybės, ir kuo jos didesnės, tuo didesnė jų kaina. Štai čia tai tikra civilizuota jėga! O grįžti į necivilizuotą gyvenimą reiškia gyventi balanse su tais be galo „kvailais laukiniais“,  kurie vis dar gyvena, gyventi tarp gyvūnų (tarp tokių kaip tu). Sąrašą galima tęsti, bet žodžių reikšmės nepasikeis į teigiamas. Su tokiais ketinimais žmogaus yra išsižadama: laikui bėgant giminės ir giminingieji jį pamiršta, priklijuodami jam „bomžo“ etiketę.

Dar blogiau būna, kai asmuo nebaigia aukštesniosios mokyklos ar dar kažkokios „lavinimo“ institucijos. Tada reikalai pakrypsta ypač tragiška linkme: individo įvaizdžio kartelė nuleidžiama sulig žemėm. Pažvelkime į asmenybės vystymąsi mūsų kultūrinėje globalioje terpėje iš šalies. Gimsta vaikas. Nėra ko norėti, tačiau ir čia: nenatūralumas. Ir čia be skatinamųjų neišsiverčiama. Pinigų, prekių grįstoje ekonomikoje tai -  priimtina. Kam gi tiek vargo? Juk konvejeris laukia, dar vienas auksarankis gimė. Reikia greičiau „forminti“. Toliau – vaiko socialinimas. Taip, atspėjote, tai – darželis. Vietoj to, kad tėvai pastoviai būtų su vaikeliu ir mokintų jį TIKRŲ žinių ir įgūdžių, jie jį veda į galvos gydyklą. O veda į darželį tam, kad patys „užsidirbtų“. Tačiau, stiprus paradoksas. Tėvai grįžta iš darbo.. ogi nelaimingi! Kažkaip ir vaikas nelabai nori eiti į fermą.. Be abejo, jie neanalizuoja ir nenori analizuoti priežasčių: kodėl mano didžiausia kasdienybės dalis apgaubta kažkokiu keistu nenoru? Ar taip ir visiems būna, kai galiausiai yra įsėdama į mūsų kultūrinį laivą? Jeigu aš jaučiu atgrasų nepasitenkinimą realybe, kuri yra kuriama mūsų civilizacijos, gal iš tiesų kažkas ne taip? Regis, kad taip. Tai joks ne maištas, tai – dėsnis.

Tačiau, tik kai kažkas pradeda užčiuopti virbo galą ir ieškoti alternatyvų, išeičių, kultūrinė programa staiga blokuoja pamatus verčiančias mintis. O jei dar tas užuomazgas papasakoji „artimiems“, gali sulaukti vizito pas psichologą, mat mąstymas labai jau pasidarė „nesveikas“ ir „nekultūringas“.

Kai pradedi kalbėti ir užsiminti apie kitokio gyvenimo įprasminimo alternatyvas, pašnekovas su putom išveblena: „O tai ką tu darysi?! Ką tu valgysi? Galiausiai, kaip tu gyvensi??“.. Atsakymas paprastas: gyvensiu. Gyvensiu, bent stengsiuosi įprasminti tą gyvenimo būdą, kurį įprasmino mano gentainiai. Kokia čia gali būt gėda? Kodėl manai, kad kitaip neįmanoma gyventi? Kodėl manai, kad vienintelis teisingas gyvenimo būdas – civilizacijoje?  Vienintelis maistas – iš parduotuvių? Vieninteliai rūbai – iš siuvyklų? Vienintelis menas – iš meno kapinių – galerijų? O kur tie seni, bendri vakarai, kai kaimas ar gentis susirinkdavo ir dalindavosi dienos įspūdžiais, bendra šiluma visiems, gyvenimo patirtimi? Ir tai nebuvo prievolė ar rašytas įstatymas, tai vėl gi – dėsningumas. Mes tai iškeitėme į komercinius pramogų klubus. Jau daug tūkstančių metų, kaip neturime bendros, stiprios šeimos, giminės, genties…

O meilė? Kokia ji? Mūsų gyvenime, meilė yra sąlyginė. Mylime tada, kai „gražu“, nemylime kai „purvina“, draugas – kai gauna gerą pažymį, kai prastą – eilinis vaikėzas. Meilę padarėme kažkuo aukščiau už liūdesį, pyktį ir sukūrėme prarają tarp šių sąvokų , atskirdami, kad meilė – ne instinktas, o kažkokia prievarta. Mes ne tik, kad sugriovėme fizinį gamtos balansą, bet ir pradėjome skirstyti jausmus (greičiau, instinktus) į gerus ir blogus. Mūsų mąstymo horizontai baigiasi ties mokykla, treniruotėm, darbu. Mums atrodo, kad kitaip neįmanoma. O taip atrodo, nes nuo galvos iki kojų, tiek protiškai, tiek fiziškai esame šios kultūrinės programos vergai. Žmonės labai dažnai užkimba už įvairių ideologijų, santvarkų, tikėdamiesi padaryti „tvarką“ ir laukti geresnės rytdienos. Labai gaila, tačiau tos pilnų tomų lentynos neišgelbės pasaulio: tose dogmose kalbama vien tik apie žmogų, tik apie problemas, liečiantį tik jį. O tai reiškia harmonijos nebuvimą, o kai jos nėra, pasaulis, kaip vientisas organizmas, negali klestėti.

Mes neturime vizijos. Štai ko mums reikia. Kol dar nevėlu, mes turim pradėti ją brandinti ir įprasminti.

Martynas J.

Užmušk bebrą – išgelbėk medį

Seniai tarp ekologų klajoja sarkastiškas juokelis „užmušk bebrą – išgelbėk medį“. Juk medeliai yra gėris, o sunaikinę medelio griaužėją – bebrą, išsaugosime medelį. Žinoma, čia klaikus juokas ir niekada nedarykite to nepasitarę su vaistininku! Tačiau įdomu kas galėjo sukurti tokį juokelį. Na, o šiandien pristatau naują žaliojo jumoro atvejį „nukirsk medį – išgelbėk stirną“. Šio juokelio sukūrimo pėdsakai veda į LR aplinkos ministeriją ir Generalinę miškų urėdiją.

Šiandien aplinkos ministerija išplatino pranešimą spaudai apie Generalinės miškų urėdijos iniciatyvą kirsti drebules ir blindes vardan to, kad būtų „išgelbėtos“ stirnos, briedžiai ir kiti kanopiniai žvėrys nuo bado miške.

Primenu apie analogišką aplinkos apsaugos agentūros bandymą išgelbėti žuvis. Man kelia susirūpinimą klausimas kodėl turime Lietuvoje „gelbėti“ žuvis kai jų niekas negelbėja plačiuose Rusijos taigos ir Kanados šiaurės plotuose. Analogiškas susirūpinimas kyla išgirdus raginimus Lietuvoje gelbėti kanopinius žvėris, paukščius. Kodėl ten – Rusijos ir Kanados platybėse niekas negelbėja gyvūnų, o čia mes esame priversti juos gelbėti? Kodėl ten gamta viską pati padaro, o čia mes turime kažkokią apgailėtiną, nusilpusią gamtą, kuri pati nebesugeba susitvarkyti su savo augintiniais. Ir žinoma – kas kaltas, kad Lietuvoje tokia silpna gamta, kad reikia dėti pastangas ir gelbėti laukinius gyvūnus. Ir kaip padaryti, kad pas mus gamta vėl būtų stipri ir sugebėtų savimi pasirūpinti. Na, kad mums nereikėtų vargti, jei galėtume nevargti?

Ekspertai įspėja, kad negalima maitinti laukinių gyvūnų. Laukiniai gyvūnai patys sugeba susirasti sau maisto. Jeigu žmonės duoda jiems maisto, tai jie pripranta gauti jo iš žmonių ir praranda įgūdžius jo susirasti patys. Būtent todėl kai pašeriame vasarą gulbes, jos pripranta prie žmogaus ir tikisi iš jo maisto žiemą. Jos neišskrenda, nes tikisi maisto iš žmogaus. Todėl per žiemos speigus turime kasdien nešti prijaukintoms gulbėms lesalo ir dar blogiau – kasdien po kelis kartus kapoti storą ledą, kad jos turėtų kur paplaukioti, atplėšti jas prilipusias prie ledo iki kraujo ir vežti į gyvūnų prieglaudas, slaugyti.

Būtent todėl, kad komercinė žūklė ir žuvivaisa sunaikino natūralias žuvų populiacijas ir jų atsparumą žiemos šalčiams, dabar turime purkšti deguonį su brangiais aparatais po ledu, kad žuvys neuždustų.

Ir būtent dėl medžioklės ir miškininkų darbo mes esame priversti gelbėti kanopinius ir kitus žvėris miškuose. Natūraliuose miškuose to daryti nereikia. Žvėrys prasimaitina patys. Kodėl? Todėl, kad laukiniai žvėrys, turi visus išgyvenimo įgūdžius, kokių tik jiems reikia. Jie juos gauna iš gamtos. O pas mus medžiotojų ir miškininkų veikla skatina prarasti tuos įgūdžius. Maža to, medžiotojai ne tik pripratina žvėris prie maisto tiekimo, bet dar ir dirbtinai reguliuoja populiaciją. Laukinėje gamtoje išmiršta tik silpniausi, o likę stipriausi sugeba išgyventi bet kokią žiemą. Pas mus medžiotojai iššaudo ir stipriausius. Likę silpni žvėrys nebesugeba išgyventi, todėl paskui reikia juos šerti, dirbti, ėdžias kalti, prižiūrėti, „gelbėti“.

Raginčiau užsiimti ne pasėkmių likvidavimu, o priežasčių šalinimu. Nieko nedarykime vasarą, tai nieko nereikės daryti ir žiemą.

Laimis Žmuida, Mindaugo Survilos nuotrauka.

———

Pridedu minėtą aplinkos ministerijos pranešimą spaudai.

Miškininkai kviečia globoti laukinę gyvūniją

Šią žiemą daugelyje šalies rajonų jau susidarė gana stora (kai kur – apledėjusi) sniego danga, pabloginusi ne tik smulkiosios faunos, bet ir kanopinių žvėrių (ypač stirnų) mitybos ir žiemojimo sąlygas.

Dėl to, Generalinė miškų urėdija raštu įpareigojo valstybės įmonių miškų urėdijų vadovus organizuoti drebulių ir blindžių kirtimą elninių žvėrių mitybos sąlygų pagerinimui miškuose, kuriuose nevykdomi planiniai lapuočių medžių kirtimai.

Daugelis miško kelių tapo sunkiai išvažiuojamais, todėl miškų urėdijos paprašytos sudaryti galimybę medžioklės plotų naudotojams, jauniesiems miško bičiuliams ir kitiems gamtos mylėtojams gabenti jų sukauptus pašarus į žvėrių šėryklas (organizuojant miško vidaus kelių ir kvartalinių linijų valymą) bei numatyti laukinės gyvūnijos globos priemones galimo „baltojo bado“ atveju, teikti informaciją apie laukinės gyvūnijos globą žiniasklaidai.

Laukinės gyvūnijos globos klausimus miškų urėdijos įpareigotos spręsti glaudžiai bendradarbiaujant su rajonų savivaldybėmis, aplinkos apsaugos agentūromis, medžiotojų visuomeninėmis organizacijomis, mokyklomis.

Laukiniams gyvūnams sunkiu metu suaktyvėja ir brakonieriai, todėl bendromis pastangomis bus siekiama išgyvendinti ir šį gėdingą mūsų visuomenei reiškinį.

Aplinkos ministerijos informacija

Kaip Aplinkos apsaugos agentūra žuvytes gelbėjo

Žiema. Labai šalta. Prie eketės sėdi žvejys su išsipūtusiu skruostu. Prieina žmogus ir užjaučiamai klausia:
– Skauda dantį?
– Ne, atitirpinu sliekus.

Anksčiau žiemų Lietuvoje būta žymiai šaltesnių. Užšaldavo ne tik ežerai ir upės, bet netgi Baltijos jūra. Ir ledas laikydavosi ilgiau. Tačiau ateidavo pavasaris ir gamta vėl sužydėdavo. Gamta tūkstančius metų taip gyvena be niekieno pagalbos – sveika, tvirta ir amžina.

Todėl labai keista kai XXI a. žmogus susiruošia į pagalbą gamtai. Nuo ko ją gelbėti? Nuo savęs pačios?

Kalbu konkrečiai apie vieną Aplinkos apsaugos agentūros sumanymą. Kadangi šiemet ledukas aptraukė visus vandens telkinius, tai šios agentūros darbuotojai sugalvojo gelbėti žuvis.

Gamtos paradoksas – tūkstančius metų žuvys išgyvendavo po ledu žymiai ilgesnes žiemas ir štai staiga XXI a. jos to padaryti nebesugeba. Reikalingas dirbtinis kvėpavimas.

Šiemet Aplinkos apsaugos agentūra ragina visus žvejus nepatingėti – gręžti daugiau skylių ir jas prižiūrėti. Jei žvejai negręš skylių, „per kelias dienas visas ežeras gali mirti, ir, prasidėjus tikram dusimui, ką nors padaryti net ir naudojant tokias brangias gelbėjimo priemones kaip vandens siurbliai, kompresoriai ar deguonies pūtimas bus žymiai sunkiau.“

Tikėkimės, kad žvejai susipras ir išgelbės žuvis, nes kitokiu atveju Aplinkos apsaugos agentūra pati stos į kovą su ekologine nelaime ir panaudos brangiai kainuojančius vandens siurblius, kompresorius ir deguonies pūtimą.

Su Aplinkos apsaugos agentūra nepasiginčysi. Ten dirba šios srities specialistai, profesionalai, ekspertai. Jeigu jie nusprendė, kad reikia į ežerą po ledu purkšti deguonį, tai reiškia reikia taip ir padaryti. Kitaip nebeturėsime žuvų.

Gaila tik vieno dalyko, kad tokios agentūros neįsteigtos plačioje Rusijos taigoje ar Kanados šiaurėje. Juk ten milijonai ežerų ir upių užšalę ir niekas nepapurškia deguonies žuvytėms…

O gal ir gerai, kad niekas ten nepurškia deguonies ir skylių lede nedaro? Juk jei pažiūrėsime į aplinką pas mus ir ten kur žmogaus rankos nepalietė, tai pamatysime, kad nepaliesta gamta yra kažkokia geresnė, gražesnė, sveikesnė… O čia pas mus, kur ja taip rūpinamasi, ji kažkokia nesveika, trapi…

Gal vis gi tas darbas ir investicijos į kompresorius ir vandens siurblius yra bereikalingi? Gi tiek darbo įdedam, lėšų, skyles grežiam, o rezultatą gauname blogesnį.

Tai gal be reikalo vargstame?

Laimis Žmuida

Pridedu Aplinkos apsaugos agentūros pranešimą spaudai: